"They Didn't Expect To Fall In Love" (L.P.+L.T./H.S.) LTU BAIGTA

'176'

(Nori pasileisk ;) Harry Styles - Broken (Audio) )

Daria pov.

- Ji rimtai pablūdo. – atsiduso Liam ir pradėjo rinkt numerius, kol mes ėjom iki mašinos.

- Patikėk, jei aš prarasčiau vaiką, ir tu mane paliktum elgčiausi panašiai. – patikinau vaikiną. – Aš vairuosiu, o tu skambink visiem. – tariau ir Liam mestelėjo man raktelius, tad, pagavusi juos, atrakinau, įsigrūdau vidun ir užsisegiau diržą.

- Kaip gerai, kad tavęs nepaliksiu niekad. – leptelėjo Liam ir rinko kitą numerį, kol aš užvedžiau mašiną ir pradėjau važiuot.

- Žinau. – šyptelėjau. – Reik gal jai paskambint? – kalbėjau, vairuodama ir tuo pat metu dairydamasi gatvėj.

- Pasuksiu. – tarė Liam ir, surinkęs numerį, pridėjo telą prie ausies. – Nėr signalo, tad reiškia arba išjungtas, arba išsikrovė.

- Shit. – tariau ir pasukau į kitą gatvę. – Skambinam į policiją?

- Nu, ir ką ta policija? Niekuo jie netiki, o be to sakys gal dar pareis ir toliau pezės kažkokį šūdą. O jie paiešką galės pradėt daryt tik po trečios dingimo paros.

- Okey, čia policija idiotiška. – atsidusau gyliai ir paspaudžiau gazą labiau. - Jei ji būtų dingus ten, kur mes gyvenom, jau jos būtų ieškoję, nes jos tėvas policijoj kažkuo ten dirba.

- Alice, turi tėvą? Galvojau, kad jos tėvas miręs. – sumurmėjo Liam.

- Ne. Jos tėvai išsiskyrę, bet dabar ne tas esmė. – papurčiau galvą. – Skambink toliau visiem, tegu padeda mums jos ieškot.

~ ~ ~ Alice pov. ~ ~ ~

Bėgau ten, kur nešė kojos. Nesvarbu, kur nueisiu, tik svarbu dingt nuo visų tų prakeiktų žmonių užuojautų ir žvilgsnių.

Atrodo, aš kitoks žmogus nei jie, kad į mane reiktų spoksot šitiek. Aš paprasta mergina su sudaužyta širdimi, nebeturinti jausmų, praradusi norą gyventi ir su dingusia viltimi akyse.

Visur tik skausmas ir kančios. Gyvenimo spalvos tokios pilkos, niūrios ir tamsios, o kur dingusios visos šviesios spalvos?

Pasiilgau to, kai man nerūpėjo niekas...

Nežinau, kiek laiko praėjo, kai aš vaikštau po miestą. Išvis, ar aš dar London'e?

Gal jau sugebėjau nutipenti iš London'o ribų? Ėjau kažkokiom gatvėm, kurios vedė į bala žino kur.

Žinau, kad esu durna. Sugebėjau išeit iš ligoninės tik po operacijos, kai pjūvio žaizda dar nėra sugijusi, o tik sutvarstyta, o dar blogiau, kad dabar vasario vidurys, o aš tik su džemperiu be striukės lauke.

Apie Louis, tai vapšė tylu. Jis gi žinojo, kaip man sunku ir dar išpyzdino kažkur. Greičiausiai atgal į savo prakeiktą Ameriką. Gal kokią šliundrą ten susiradęs turi? Ai, koks skirtumas jis man „neberūpi".

Užtenka dėl jo liet ašaras. Dabar verksiu dėl to, jog pradėjo skaudėt žaizdą.

Gi po operacijų reikia poilsio, o ne maratonus eit, ką padariau aš dabar čia. Kvaiša.

Ėjau kažkokiu žvyrkeliu, o po to jau asfaltuotu keliu. Sugebėjau prieit kažkokį tiltelį su upe, nes po tuo tiltu gan greitai tekėjo vanduo.