"They Didn't Expect To Fall In Love" (L.P.+L.T./H.S.) LTU BAIGTA

'64'

(Norit pasileiskit dainą! :) )

Alice pov.

- Turim čia vieną organizatorę... – nutęsė Camilla ir pažiūrėjo į mane.

- Ką? – susiraukiau. – Norit, kad aš vėl organizuočiau?!

- Na, tau puikiai išėjo suorganizuot mano gimcę. – nusijuokė Daria.

- Man nesunku, bet reiks padėjėjų. – sutikau.

- Tai mes padėsim. – sucypė visos merginos.

- Gerai, aš sugalvosiu viską. – tariau ir, paėmusi stiklinę, atsigėriau iš jos. – Spėju, keisiu profesiją. – nusijuokiau.

- Studijuok vadybą ir organizavimą. – nusijuokė Niall.

- Tai reiks eit keist tada. – nusijuokiau ir tuo metu į svetainę įėjo...

Harry... Mano akys iškart sutiko jo akis, bet aš greit savo žvilgsnį atitraukiau nuo jo ir pažiūrėjau į stalą.

- Sveiki. – išgirdau, tad vėl pakėliau galvą į Styles, o jis išsišiepė ir ėjo link mūsų.

Pasimuisčiau ant Louis kelių ir, paėmusi jo vieną ranką, sunėriau mūsų pirštus.

– Ką veikiat? – paklausė Harry.

- Svarstom apie Danielle's atsisveikino party. – atsakė Camilla.

- Tu išvažiuoji? – paklausė Styles jos.

- Taip, kitą savaitę. – sumurmėjo atsakydama Danielle.

- Beje, Alice, paskui primink, kad paduočiau tavo drabužius, kuriuos palikai pas mane mašinoj. – tarė Harry, o mano akys išsprogo ir stebėjo garbanių.

Pajaučiau, kaip Louis kvėpavimas pagreitėjo ir spėju Tomlinson suprato, tai kitaip...

Aš nudėsiu Harry! Kokio velnio čia reikėjo jam dabar tuos drabužius paminėt?!

Išvis, kokio velnio jis čia atsivilko?! Galėjo, kur nors, kitur eit trintis, tai ne... Čia atsivilko ir dar įkišo savo liežuvį, kur nereikia!

Louis pašoko nuo sofos, aš kartu su juo. Mūsų rankų pirštai pasileido ir jis paleido mano liemenį. Stovėjom vienas nuo kito per mažiau nei metrą.

- Tu ką su juo... Permiegojai?! – pradėjo rėkt Louis.

Taip ir galvojau, kad jis pagalvojo taip.

- Ką?! Ne! – atrėkiau.

- Man atrodo meluoji. – prisimerkęs pažvelgė į mane Louis.

- Dieve, Louis, aš myliu tave, tai kokio velnio man su juo permiegot?! – atrėkiau.

Į mano ir Louis ginčą niekas nesikišo ir visi tylėdami stebėjo.

- Kas čia žino, kas tau užplaukt gali! – užrėkė jis ant manęs, kad net krūptelėjau.

Dieve, kokia gėda... Mes pykstamės tarp draugų, tai bent tai gerai, kad ne kokiam klube ar mieste.

- Tu gal juokauji?! – suprunkščiau. – Nuo to laiko, kai buvau su tavim aš nieko neturėjau tik tave!

- Netikiu. – ramiai tarė mėlynakis.

Jaučiu, tuoj verksiu... Bet stengiausi nepravirkti prie jo išvisų jėgų ir nepasirodyti, kaip liurbė.