"They Didn't Expect To Fall In Love" (L.P.+L.T./H.S.) LTU BAIGTA

'173'

(Norit pasileiskit ;) Brokenhearted - Lawson (Cover By The Vamps) )

PERSPĖJU: PASIRUOŠKIT ŠIAI DALIAI EMOCIŠKAI ;)

Alice pov.

- Sveiki. – maloniai tarė, tik įėjęs į kabinetą, vyresnis vyriškis, o jam iš paskos ir seselė. – O štai ir nėščioji. – šyptelėjo ir pirštu parodė į mane, o tada priėjo prie mano gydytojos.

Jie ten pasikuždėjo kelis žodžius, o tada gydytoja atsistojusi išėjo, užleisdama vyriškiui vietą.

- Taigi, tuoj mes jus apžiūrėsim. – tarė jis ir paėmė tą aparatą ir pridėjo man prie pilvo. – Jūs, Alice Dentch, taip? – paklausė, vedžiodamas man per pilvą tuo daiktu, o aš pažvelgusi į Louis mačiau jį, kad jis... Įsitempęs?

- Taip. – atsakiau, bet gydytojo išraiška kiek pasikeitė, kai jis atidžiai stebėjo tą mažą ekranėlį, per kurį matėsi mūsų vaikutį. – Khm... Maria, išeik prašau. – paprašė vyriškis ir netrukus likome tiktais 3 tame kabinete.

- Kažkas blogo? – paklausė Louis, jau net neiškentęs pats.

- Išties nemėgstu eit pro aplinkui link tos žinios... – kalbėjo gydytojas, tačiau aš jį pertraukiau:

- Kodėl? Kodėl negalėjau išgirst širdelės dūžių?! – pertraukiau ir jaučiau, kad manimi perbėga panika ir labai didelė panika. Ji vis auga.

- Jūsų vaikas... – pradėjo gydytojas, o aš dar stipriau suspaudžiau rudaplaukio delną ir įkvėpiau. – Deja, neišgyveno. – rimtai pranešė vyriškis.

- Dieve, nee! – suspigau, o mano veidu pradėjo tekėti ašaros ir viskas, ką aš sugebėjau dabar padaryti buvo pradėt kukčioti.

- Ką?! Kaip tai?! – rėkė Louis, o pažvelgusi į vaikiną, jo veide mačiau skausmą ir neviltį.

- Apgailestauju, tačiau kartais taip nutinka. – tarė jis padėjo aparatą į vietą ir pakilo nuo kėdės ir padavė man servetėlių. – Paliksiu jus kelioms minutėms.

- Mažute, viskas gerai. – bandė mane ramint vaikinas ir paglostė mano skruostą, tačiau aš žinau, kad ne...

Man skaudu ir graudu, ir noriu pradėt tiesiog rėkt visa gerkle. Kodėl, po velnių, tai turėjo nutikt?!

Mano veidu bėgo daugybė ašarų ir garantuoju nubėgęs tušas atrodo tragiškai, bet aš pati taip jaučiuosi ir man tikrai šiuo metu nerūpi, ką pagalvos kiti.

Per savo kukčiojimą net prakalbėt negaliu. Man per skaudu, nes aš labai svajojau apie tą mažą angelėlį ir tiesiog laukiau akimirkos, kada galėsiu jį paimt į rankas ir priglaust prie savęs, tačiau viskas sugriuvo.

- Kodėl? – tyliai sušnabždėjau ir pamačiau, kad Louis skruostu taip pat nubėgo ašara. Mums abiem per skaudu dabar.

- Nusiramink. – bandė guos mane.

- Negaliu, Louis. Tiesiog negaliu. - pasakiau su ašarų upeliais ant veido, o vaikinas paėmęs servetėles nuvalė man pilvą, kuris buvo išteptas kažkuo.

- Pasistenk, mažute. Aš žinau, kad tu gali nusiraminti. – tarė vaikinas šaltai ir nuleido mano palaidinę.

Purčiau galvą į šalis, o ašaros vis vien tekėjo skruostais. Galiausiai sugrįžom į gydytojos kabinetą ir man pasakė, kada ateit vaisiaus pašalinimui.