"They Didn't Expect To Fall In Love" (L.P.+L.T./H.S.) LTU BAIGTA

'163'

(Norit pasileiskit ;) One Direction - Perfect )

Alice pov.

- Aš buvau tada tikras subingalvis, kad nenorėjau vaikučio, o bet dabar esu velniškai laimingas, kad turėsim vaiką, o išties nesvarbu, kas gims. Mylėsiu vis vien jus abu. – paaiškino, o paskutiniai žodžiai privertė mano širdį plakti it pašėlusią.

„Mylėsiu vis vien jus abu." – šie žodžiai vis kartojosi mano galvoje.

Jis vis dar mane myli?!

Po kelių dar minučių sustojom prie Liam namo, nors visą tą laiką mano mintys galėjo būt tik vienur.

- Dėkui už vakarą, Louis. Buvo smagu kažkur išeit. – šyptelėjau, atsisegdama diržą, ir jau siekiau durų rankenėlės, tačiau:

- Palauk. - sustabdė mane vaikinas.

- Kas? – pasisukau į vaikiną, visa susiraukusi, bet pajaučiau jo lūpas iškart ant savųjų.

Kūną užliejo pažįstamų jausmų lavina. Jo pusiau švelnūs, pusiau grubūs bučiniai varė mane tiesiogiai iš proto. Ir kaip tai įmanoma? Jis atrodė toks išbadėjęs mano bučinių.

Vaikinas lyžtelėjo mano apatinę lūpą ir aš, nė nedvejodama, pravėriau burną, į kurią jis iškart pakliuvo.

Mūsų liežuviai pradėjo gaudyt vienas kitą, kai tuo metu neištvėriau ir įvėliau savo pirštus į jo rudus, susitaršiusius plaukus. Pritrūkus oro, atsitraukėm, o aš patraukiau savo rankas.

- Noriu, kad vėl būtum tik mano ir, vėl niekur nuo manęs nepabėgtum. – priminė savo etatinę frazę mėlynakis.

- Leidžiu bandyt, Louis... – tyliau ištariau ir galiausiai sugebėjau išlipt iš jo mašinos.

~ ~ ~ Next day ~ ~ ~

Daria pov.

- Tai jis nebe šiknius? – paklausiau merginos, kai ji gulėjo lovoj išsidrėbus.

- Ne, arba labai gerai vaidino. – gūžtelėjo pečiais.

- Ir ką jis sakė? – pasiteiravau. – Vapšė, ko jis norėjo?

- Šiaip pagrinde kalbėjo apie vaiką, mano nėštumą ir dar panašiai. Bet žinai, Daria, manau, jis išties vėl nori mane susigražint. – pasvarsčiusi tarė, o aš, padėjusi plaukų šepetį ant komodos, pritipenau prie jos lovos ir griuvau šalia ant pilvo.

- Ir... Ir ką tu manai apie tai? – pasiteiravau, pasukusi galvą į ją.

- Nieko.

- Nieko? – išsprogusiom akim pažvelgiau į ją.

- O ką turėčiau manyt? Jis buvo subingalis toks ir liko. O, kad dabar toks geras kelias dienas pabus, tai nieko nepakeis. Po to vėl bus rėkimai, pykimaisi ir kitas šūdas. Tai kam to reik?

- Vaikui reiks tėvo. – pareiškiau.

- Tik ne tokio, kaip Louis.

- Nu, ir kuo jis blogas? – paklausiau, atsidusdama ir apsiversdama ant nugaros.

- Jis man buvo pareiškęs, kad nekenčia vaikų ir jų nenori, pameni? – palinkusi link manęs, tarė.

O mano galvoj blykstelėjo tas mūsų pokalbis.