"They Didn't Expect To Fall In Love" (L.P.+L.T./H.S.) LTU BAIGTA

'142'

Alice pov.

Noriu nuo visko pailsėt. Manau, tikrai turėčiau grįš namo pas tėvus ir sesę. Pasiilgau jų labai, bet negaliu pasakyt, kad pastojau nuo jo...

Nes tėvai pradės knist protą, kad privalau su juo tuoktis, nes negali vaikas gimt, kai tėvai nėra susituokę.... Ta durna tėvų logika. Bet velniop, aš jų neklausysiu, tai mano sprendimas.

Grįžau į bendrabutį ir užsikorusi laiptais viršun nuėjau prie savo ir Holly kambario. Žinoma, duris atsirakinau, nes blondinė nuolat būna su savo vaikinu, kaip spėju ir šiandien.

Tik įėjus vidun, uždariau duris bei numečiau tašę ir nusiėmiau batus ir nusiaviau batus. Holly čia nebuvo. O ką aš sakiau?

Priėjusi prie savo lovos, radau ant jos raštelį, tad jį, paėmusi į rankas ir atsisėdusi ant savo lovos, perskaičiau.

Kaip ir minėjau, ji pas savo vaikiną Alan. Bet tai gerai, kad dažnai kambary galiu būt viena ir tiesiog spoksot į lubas, galvodama apie savo gyvenimą ir ateitį. Padėjau lapelį ant komodos ir tiesiog įsirangiau į lovą.

Žinau, kad vienai bus sunku auginti vaikelį ir ar nuslėpt, kad esu nėščia... Na, bent trumpam, manau, to reikia. Nenoriu, kad jis sužinotų, jog jis turės vaiką, nes dar sugalvos jį atimt iš manęs. O tokiu atveju aš mirčiau...

Žinoma, pilvas ankščiau ar vėliau pasimatys, nors jau 3 mėnesiai, kaip esu nėščia, bet to net nepajutau. Teks mest šokius universitete.

Išvis, gal mest studijavimą? Gi man vaiką reiks augint, o ne lakstyt po universitetus. Arba teks pasiimt namų mokymą.

Bei nenoriu, kad į mane visi pirštais badytų ir sakytų, kad tokia jau pastojau, nors man jau 19.

Manau, reik man grįžt namo ir pailsėt nuo visko, kas įvyko ir vis dar vyksta London'e.

Iš tiesų, užsimaniau miego. Ar normalu, jog pradėjau miegot tiek daug? Gal dėl to kaltas nėštumas?

Rankomis apsikabinau savo pilvą ir užmerkusi akis gyliai atsikvėpiau bei stengiausi užsnūsti.

~ ~ ~ Next day ~ ~ ~

Daria pov.

Kur aš tą velnio neštą pakabutį padėjau?! Gi Liam mane nudės, kad jį pamečiau, nes tas pakabukas buvo mano gimtadienio dovana ir plius išgraviruotas ir kainavo daug.

Spėju, kad laabai daug. Gi Liam nedovanos, kokio pigaus šūdo iš turgaus. Kuičiau visą lovą, tada komodą ir net kiekvieną kampelį svetainėj.

Ne nu, kur aš jį padėjau?

Apžiūrėjau visą namą. Nu, nėr. Tai gal tuomet pamečiau kažkur kitur? Mieste? Ar vakarėly, į kurį mane nusitempė Payne šiąnakt?

Žinojau, kad nereikėjo ten eit. Nebijokit, neprisigėriau. Aš gi beveik negeriu išvis, bet prisišokau tai, kaip už tėvynę, kad net batai nutrynė. Dabar pūslių pilna tik su tapkėm vaikščiot galiu, nes kitaip skauda.

Jei pamečiau pakabutį, tai nudėsiu save ir apsiverksiu. Rimtai apsiverksiu, nes tas pakabutis buvo man labai brangus ir gražus, o dabar jo nebėr...

Liam mane nudės, jei pastebės, kad jo nebenešioju ir, kaip visad pagalvos, kad jo nebemyliu. Melskimės dievui, kad mano vaikinas to nepastebės. Bet... Bet rudakis jau labai pastabus, tai tikrai pamatys.

Sėdėjau, išsidrėbusi vidury antrojo aukšto koridoriaus, tarp kambarių ir svarsčiau, kur galėčiau dar paieškot to pakabuko. Jei rimtai pamečiau party?

Reik gal kokį skelbimą padaryt ir iškabint visur, kur vakar buvau? Kad pamestas pakabutis ir kas jį gražins atsilyginsiu.

Bet tada žmonės pagalvos, kad aš konkreti idiotė, nes turiu turtingą vaikiną, bet vis tiek ieškau pakabučio, kuri pamečiau per party...

Turtingo vaikino mergina ūžia vakarėliuose ir girta pameta pakabutį. Mintyse sau vožiau facepalm'ą.

Kaip gerai, kad namie nėra Liam ir galiu ieškot papuošalo ir toliau. Payne išvažiavo į įrašų studiją gi nori išleist savo solo albumą.

Aš visad palaikau ir palaikysiu jį su tokiais dalykas. Bet man dabar galvos skausmas, kad pamečiau jo dovanotą papuošalą...

~ ~ ~ Po kelių valandų ~ ~ ~

- Kaip tu jį sugebėjai pamest?! – rėkė Liam.

Ir mano manymas, kad jis nepastebės, kad pamečiau pakabuką, nepasitvirtino.

- Gi netyčia! – rėkiau.

- Ar tu jo bent ieškojai?! – rėkavo Liam ir vilkosi paskui mane, kol aš vaikščiojau ratais po svetainę.

- Šiandien visą dieną! – atrėkiau.

- Ir neradai?! – suprunkštė ir jis stovėjo priešais mane.

- Ne!

- Tu tikrai jo ieškojai? – kilstelėjęs antakį, paklausė, kol aš ėjau aplink kavos staliuką.

- Tai, ne! Žinai, šiaip sakau, kad pamečiau. – pavarčiau akis ir sukabinau rankas sau po krūtine.

- Tu žinai, kad tas pakabukas buvo velniškai brangus?

- Žinau, ir man jis patiko labiausiai!

- Nes pusė metų nepraėjo, o tu jį pametei! Šaunu! – tarė jis.

- Tai per tave čia, nes vakar nusitempei mane į vakarėlį! – atšoviau.

- Tai pričiom čia party?! Mažiau gert reikėjo! – suurzgė.

- Ai, tylėk tik man čia proto nepisęs... – pavarčiau savo akytes ir vėl.

- Ką pasakei?! – išsprogusiom akim žiūrėjo į mane vaikinas.

- Vis tiek aš jį jau pamečiau, tai nesusigražinsiu. Ir kodėl mes pykstamės prieš šventes? – susiraukiau, garsiai pamąstydama.

- Nes tu pametei mano dovanotą pakabuką!

- Gi ne specialiai! – atšoviau ir, praėjusi pro Liam, nors tiksliau prasibrovusi pro jį, nutipenau į namo antro viršų ir kritau į lovą bei išsidrėbusi gulėjau.

Kur aš tą pakabuką nukišau? O gal jis atsiras?

Susiriečiau į kamuoliuką ir tiesiog gulėjau, užmerkusi akis. Stengiausi užmigti, nes nuo visų pykčių pradėjo skaudėt galvą. O dar ryt vėl į paskaitas. Atsibodo, nekenčiu jų.

Susiradau numestą telą, kurį ačiū dievui, jog palikau kambary, tad dabar bent jau galiu naršyt po jį.

Pasijaučiau tikrai mieguista, tad jau buvau beužnūstanti, kai išgirdau, kad kambario duris prasivėrė.

Apsimečiau, kad miegu ir klausiau, ką darys Liam. Pajaučiau, kaip lova įdumba ir šalia manęs atsigulė šiltas kūnas, o aš čia lovoj guliu, išsidrėbusi ir visa sušalusi.

Pajaučiau, kaip mano rankas ir kūną paliečia švelni medžiaga. Aww... Mano mažiukas mane užklojo ir dar pats įsirangė prie manęs.

Vaikino rankos apsikabino tvirtai mano liemenį ir prisitraukė arčiau savęs.

Tad aš ale tipo per miegus pasimuisčiau ir paslėpiau savo veidą jo kaklo įlinkyje.

Išties, rudaplaukis šildė mane, nes kažkodėl buvau velniškai sušalusi. Spėju, greit net dantim kaliant pradėčiau, bet vis tiek tingėčiau ieškot spintoj megztinio.

Pajaučiau jo lūpas ant savo skruosto, tad tvardžiausi, kad neišsišiepčiau, kaip idiotė. Liam ranka lėtai judėjo ant mano liemens ir tai ramino.

Kaip aš jį myliu. Jo rudas akis, kurios mane užhipnotizuoja. Jo šiltą glėby, kuris mane šildo, kai man būna šalta, nors aš visad šąlu.

Jo bučinius, kurie sustabdo laiką ir padeda pamiršti apie problemas.

Mūsų trumpus pykčius, kurie trumpai tęsiasi, nes turbūt mes vienas be kito neištvertume ilgai.

Žinau, kad Liam pyksta, jog pradanginau pakabuką. Bet tas pakabukas nėra toks svarbus, kaip jis.

Jis man svarbiausias mano gyvenime ir visad toks bus...