"They Didn't Expect To Fall In Love" (L.P.+L.T./H.S.) LTU BAIGTA

'166'

(Norit pasileiskit ;) The Chainsmokers - Paris )

Alice pov.

Po maždaug pusvalandžio tokio ramaus gulėjimo, vaikino glėby pasijudinau ir išsišiepusi pasilenkiau artyn jo bei sujungiau mūsų lūpas.

Į bučinį iškart gavau atsaką, o jausmų banga prabėgo mano kūnu. O dar tas tobulas mėtos ir cigarečių derinys, kuris vieną dieną spėju išvarys mane iš proto.

- Pasiilgau tavęs. – tarė vaikinas po bučinio, o aš tik tada sugebėjau praplėšti savo sunkias, apsimiegojusias akis.

- Tai jau labai pasiilgai? – sukrizenau ir pažvelgiau į mėlynas akis, kurios jau žiūrėjo į mane.

- Labiausiai. – nusijuokė Louis ir vėl pabučiavo mano lūpas. – Žinai, pripažinsiu, laukiau, kol kažką parašysi po ta nuotrauka, kaip beprotis.

- Rimtai? – pažvelgiau į jį, o rudaplaukis palinksėjo kelis kartus. – Šiaip nelabai aš sėdžiu 'IG', dabar serialą dažniausiai žiūriu. – paaiškinau. – Tad man tą fotkę Daria parodė, nes spėju kitaip būčiau net nepamačius jos. – nusijuokiau ir paslėpiau veidą vaikino kaklo įlinkyje.

- Na, svarbiausia, kad pamatei.

- Yeah... – atsidusau ir jaučiau, kaip vaikino ranka glosto mano nugarą, tai taip ramino.

- Turbūt visus namus milijoną kartų apėjau, kol sulaukiau tos tavo žinutės. – pridūrė, pažvelgdamas į mane.

- Tai jau taip laukei? – nusijuokiau. – O kas būtų buvę, jei aš nieko būčiau neatrašius?

- Aišku, kad laukiau, būčiau ir toliau kažką daręs, kad tik tave susigrąžinčiau. – pabučiavo pakaušį. – Na, bet kai atrašei, tai galvojau, kad padarysiu avariją, važiuodamas čia.

- Jetau... – persigandau. – Nepamesk proto iš laimės, Louisyto.

- Nepamesiu, nes dabar esu šalia tavęs, o prie tavęs galima pamest viską, bet tik ne tave. – pakėlusi galvą, pakštelėjau mažą bučinį į jo lūpas. – Pasiilgau, kaip tu mane vadini. – murkė Tomlinson ir toliau glostė mano nugarą.

- Louis? – paklausiau po kelių minučių.

- Kas? – pažvelgė vėl į mane, o aš savo akis nuo lubų patraukiau ir pažvelgiau į jį.

- Kas dabar bus? Ką mes darysim?

- Darysim viską, kad mūsų vaikas turėtų geriausius tėvus pasauly. – pabučiavo mano nosies galiuką.

Jetau, koks jis mielas... Lydaus...

- Ar gali man atsakyt į vieną klausimą visiškai nuoširdžiai? – paprašiau.

- Taip, žinoma. – sutiko.

- Ar tu mane vis dar myli ar bent mylėjai? – paklausiau ir kalbėjau toliau. - Nes, kai mes susipykom galvojau, kad manęs nekentei visą tą laiką, kai buvom kartu.

- Mažute, nežinau, kodėl tądien buvau toks subingalvis ir tau pasakiau tai, ko visiškai nenorėjau. Myliu tave nuo čia iki Antarktidos. – patikino. – Ir patikėk, kai tu išėjai tik tada supratau, kad esu idiotas ir visiškas mulkis.

- Gerai. – ištariau, nes nežinojau, ką dar jam pasakyt.

- Alice, o tu mane vis dar myli? – atsargiai paklausė, kiek tyliau nei įprastai kalba.