"They Didn't Expect To Fall In Love" (L.P.+L.T./H.S.) LTU BAIGTA

'144'

(Norit pasileiskit :) Years & Years - Ties )

Alice pov.

Prieš mano akis ėjo jis... Pats Louis...

Louis, kuris sudaužė mano širdį į krūvas dalelių prieš daugiau nei pusantro mėnesio...

Aš vis dar su tuo susitaikyt nesugebėjau. O visiem meluoju, kad susitaikiau...

Užsispoksojau į jį, nes... Damn, jis vis tiek atrodė nepriekaištingai, kaip ir prieš mums išsiskiriant.

Net nepastebėjau, kad prikandau savo apatinę lūpą, jį nužiūrinėdama. Nors Louis mane velniškai įskaudino, aš jo pamiršti negaliu. Tiesiog negaliu.

Trumpam pasukau žvilgsnį link lentelės, kur dega skrydžiai, ar nėra mano skrydžio tarp išvardytų, bet dar, deja, nebuvo. Tai knisa.

Būtent tuo metu, pajaučiau, kad vieno asmens žvilgsnis mane tiesiog degina, tad pasisukau į tą pusę.

Mano akys ir Louis akys susitiko ir abu vienas į kitą kelias sekundes įdėmiai žiūrėjom. Mano širdis vis dar daužėsi, o ir net prakaitas išpylė. Tik kažin kodėl?

Tomlinson ėjo maždaug 12 metrų atstumu nuo manęs. Ir, kai mūsų akys susitiko jis sulėtino savo ėjimą ir praeidamas žiūrėjo į mane taip atidžiai, kad net atrodė, jog mano veide bus didžiulė išdeginta skylė.

Nebeiškenčiau ir nuleidau galvą žemyn, nes nenorėjau jo sutikti šiuo metu.

„Neturiu" apie ką su juo kalbėt ir be to nenoriu. Mes elgėmės lyg 2 nepažįstamieji. Jis nuėjo nuo manęs toliau ir ačiū dievui!

Cypimas nesiliovė, o dar išgirdau kelis etatinius Tomlinson keiksmažodžius, kad jis ramiai praeit negali, tad pasukau veidą į kitą pusę. Man nerūpi, jis mane paliko... Lochas...

- Visi skrendantys reisu 568 kviečiami prie 9 vartų. Lėktuvas pakils po pusvalandžio. – išgirdau, tad pakilau iš savo vietos ir patraukiau ten. Na, ką namučiai aš grįžtu!

~ ~ ~ Next day ~ ~ ~

Liam pov.

- Mačiau vakar Alice'ę... – leptelėjo Louis, kai mes abu buvom pas mane namie ir gėrėm kavą, kol mano mergina yra universitete.

Dabar apie pietus, tad ji grįš už maždaug poros valandų. Gi pagaliau tas subingalvis sugebėjo grįžt iš tų savo Amerikų. Ilsėjosi ten net virš mėnesio. Ir ką ten tiek veikt?

- Kada ir kur tu ją matei? – paklausiau, paėmęs puodelį, bei gurkštelėjau vis dar karštos kavos.

Vis dėlto, įdomu, kur jis ją matė ir, ar ką nors jaučia Alice'i?

- Oro uoste, kai ėjau link išėjimo. Ji vis dar atrodo tokia karštai nekalta. – prikando apatinę lūpą vaikinas, kai į jį pažvelgiau, o puodelį vėl padėjau ant staliuko svetainėj.

- Ir tu ja paleidai, šikniau. – priminiau jam.

- Ei, ramiau. – iškėlė rankas trumpam viršun. - Pilna tų gražuolių, kurios man praskėstų kojas su mielu noru. – gūžtelėjo pečiais Tomlinson.

- Tai kokio šūdo dabar kalbi apie ją, jei tau ji nerūpi? – pakėlęs antakį, paklausiau.

Jei jis dabar apie ją kalba, reiškia vis tiek jos ilgisi ir prisimena ją. Durnas, kaip lapas jis. Kokio velnio tada ją paliko? Mažiau gert reikia ir nesąmones daryt.