"They Didn't Expect To Fall In Love" (L.P.+L.T./H.S.) LTU BAIGTA

'68'

Alice pov.

Išgirdau garsias aimanas iš viršaus. O dar ką tik jie pykosi ir pešėsi. Kokie šelmiai...

Tad pasileidau TV, kad, bent kažkiek, negirdėčiau tų garsų.

Louis toks asilas, kad net neieško manęs. Kažkiek dėl to ir liūdna ir gaila, nes aš jį myliu. O jis?? Nesuprasi...

Dar man tą vakarėlį organizuot reiks. O nuotaikos šakės, kaip nėra.

Žiopsojau naujienų laidą ir ten kalbėjo apie būsimą rudenį. Mano žiūrėjimą, sudrumstė durų skambutis.

Pakėliau šikną nuo sofos ir ėjau durų link. Gi dabar be manęs nėra kam atidaryt durų.

Šeimininkai smagiai leidžia laiką lovoj. Atrakinau duris ir jas pravėriau. Prieš save pamačiau Bradley. Ko tam čia reik?

- Labas, Alice. - išsišiepė.

- Nu, labas. - subambėjau vos.

- Atėjau tavęs aplankyt. - sulemeno jis šyptelėjęs.

- O aš tavęs nelaukiau. - pavarčiau akis. - Be to, mažai praeitą kartą gavai nuo Harry?

- Bet jo dabar čia nėra. - apsilaižė lūpas juodaplaukis.

- Iš kur žinai? Gal aš ne viena?

- Man nesvarbu, nes aš noriu tik tavęs, lėlyte. - jis tiesė ranką link manęs, bet aš jam trenkiau į ranką.

- Nedrįsk liesti manęs! - surėkiau. - Ir įsikalk į savo tuščią galvą, kad aš ne lėlytė tau! - rėkiau ir norėjau užtrenkt prieš jo snukį duris, bet kur tau... Jis į tarpdurį įkišo savo koją. - Eik von! - surėkiau.

- Iškrušiu tave ir išeisiu. - šelmiškai tarė ir pravėrė plačiau namo duris, taip norėdamas įeiti į vidų.

- Tu - nesveikas. - suprunkščiau. - Kada po galais suprasi, kad aš tavęs nenoriu?! - šukavau.

- Man nesvarbu, ko tu nori. Man svarbu, ko aš noriu. O tu 1-moj vietoj, ko aš noriu. - prikando savo lūpą Bradey ir jo rankos atsirado ant mano liemens.

Bandžiau ištrukti iš jo gniaužtų, bet... Stiprus gaidys.

- Tu ką nesupranti?! - išgirdau gyliai žinomą balsą. - JI YRA MANO! - užstaugė vaikinas ir mano akys nukrypo pažiūrėti, kas čia rėkia.

Mano akys susifokusavo ties nervuotu Louis ir jo juodomis iš pykčio akimis. Dabar tai bus...

Mane Bradley iškart paleido, o Louis išsitempė tą niekšą į kiemą bei jam vožė stipriai į snukį.

Jie daužė vienas kitą be gailesčio. Žinojau, jei įsikišiu pati dar gausiu, tokį nesilpną smūgį.

Bet, jeigu nieko nedarysiu, jie nudės vienas kitą. Tada man į galvą daėjo, kad yra Liam.

- Liam!!! - rėkiau ir bėgte lėkiau laiptais viršun.

Prilėkiau prie durų ir pradėjau daužyt tas duris iš visų jėgų, kur sklido garsai ir aimanos.

- Gana krušt Daria'ą! - surėkiau. - Bradley ir Louis pešasi! - rėkiau ir daužiau duris.

- Ką? - po kokios minutės Liam, visas padusęs bei dar gaudydamas kvapą ir tik su kelnėm, išlindo iš kambario.

- Lauke jie mušasi! - panikavau ir Liam nulėkė žemyn į kiemą, o aš iš paskos. Jis iškart išlėkė iš namo.

- Ei, baikit! - įsikišo tarp jų Payne ir laikė Louis, kuris jau baigė sutalžyt Bradley.