"They Didn't Expect To Fall In Love" (L.P.+L.T./H.S.) LTU BAIGTA

'188'

(Norit pasileiskit ;) ROBIN SCHULZ & RICHARD JUDGE – SHOW ME LOVE )

Alice pov.

- Daria, tu į kurį kambarį mane įkišai? – paklausiau jos, kai buvom 2 aukšte.

- Čia. – parodė su pirštu į duris, tad aš jas atidariau, bet, jas pravėrusi, pamačiau žmogų ir sutikau tas žalias akis.

- Ką tu čia veiki?! – susiraukusi paklausiau ir žiūrėjau į jį.

- Tavęs to paties klaust ketinau. – nusijuokė Harry.

- Oj, blee... Spėju supratau. – atsidusau.

Jie mane, net jau šitaip nori, suporuot su Harry. Idiotai!

- Daria! – užrėkiau ir apsisukusi išėjau į koridorių, kur mergina sliūkino į kitą kambarį. – Gali nebebėgt. Kas čia per cirkas? Ir poravimas?

- Kas? Visi suguldyti porom arba taip, kad tilptų.

- Tai tipo mane būtinai reikėjo su juo į vieną kambarį apgyvendint?

- Vietų tiek nėra, princese.

- Ar jūs debilai visi?! – surėkiau ir sukryžiavau rankas po krūtine.

- Gi jūs gerai sutariat abu, tad neturėtų būt problemų dėl to. – mirktelėjo ji, ignoruodama mano klausimą apie debilus, ir pradingo už kambario durų, kurios užsidarė man prieš veidą.

Okey... Jie kentės ryt arba poryt. Atsidusau ir grįžau į kambarį pas Harry, kuris, išsidrėbęs lovoj, naršė telefone.

- Dar kokių staigmenų bus? – paklausiau ir uždariau kambario duris.

- Neturėtų. – nepakėlęs akių nuo telefono, atsakė.

- Žinai, mums reiktų užrakint duris, nes tie burundukai sugalvos ateit ryte arba naktį ir bala žino ko prisigalvos. – pasiūliau.

- Man jokio skirtumo. – gūžtelėjo pečiais ir vis tiek nepažvelgė į mane. Ar jis pyksta?

Apsisukusi užrakinau duris, bent gerai, kad čia yra užraktai. Jei Harry pyksta ant manęs, kad pasakiau, jog su juo nenoriu draugaut ar kažkas panašaus, tai melas... Ir didžiulis.

- Viskas gerai? – paklausiau atsargiai, nes rimtai jo nuotaika subjurusi ir jis nebeerzina manęs bei negirdžiu jo debiliškų frazių.

- Taip, o kodėl klausi? – jis dar iki šiol nepažvelgė į mane, o aš pavėliau savo plaukus ir išsegiau segtukus iš jų, nes kelios mano plaukų sruogos buvo susegtos.

- Am... Gal todėl, kad nieko man nesakai?

- Neturiu ką. – pranešė.

Keista... Nuėjau iki vonios, kuri buvo pas mus kambaryje. Pasisekė.

Nusivaliau makiažą ir nusiploviau veidą su drungnu vandeniu. Tuomet grįžau į kambarį, o Styles iki šiol dar buvo nepatraukęs akių nuo telefono.

- Gal galėtum man atsegti suknelę? – paklausiau, nes pati nepasiekiau užtrauktuko esančio nugaroje.

Priėjau arčiau vaikino ir atsisėdau ant lovos krašto šalia jo.

Suėmiau visus savo plaukus ir juos pakėliau viršun, kad netrukdytų.

Pajaučiau, kaip vaikinas suima užtrauktuką ir tempia jį žemyn. Mano kūnas pagaliau išsilaisvino iš šios suknelės.