"They Didn't Expect To Fall In Love" (L.P.+L.T./H.S.) LTU BAIGTA

'130'

Harry pov.

- Nepyk? Gerai?

- Pykstu. – sukryžiavo rankas po krūtine mergina, bet aš vis tiek ją buvau apsikabinęs per liemenį.

- Nepyk. – pakartojau dar kartą.

- Pykstu. – vis tiek buvo užsispyrusi ji. Dieve... Pasiilgsiu jos užsispyrimo irgi. Kas man darosi?

- Nepyk.

- Nepykstu. – nusijuokė ir netikėtai vėl mane pabučiavo, tad iškart atsakiau į bučinį.

Po mūsų dar vieno aistringo bučinio, kai pritrūko oro, atsitraukėm.

- Man reiktų namo... – nutęsė. – Nes spėju jau rytas, nes darosi šviesu.

- Žinoma, eime. – tariau ir, paėmęs jos ranką, dar kartą sunėriau mūsų pirštus.

- Kelintą išskrendi? – paklausė, kai mes ėjom taku, vedančiu iki Louis namų iš parko.

- 11AM. – atsakiau ir prisiminęs, tai nuliūdau ir nusiminiau.

Išties, nenoriu išskristi ir dar su Nicole'ę, kuri beprotiškai užpisa.

- Vargšelis, liksi be miego. – bandė mane guosti Alice, laikydama juoką.

Po maždaug 20min. ėjimo atsiradom prie Tomlinson namų.

- Taigi... – nutęsė. – Iš tiesų, šis rytas buvo geras ir puikus. – pasakė.

- Man taip pat. – pridūriau žiūrėdamas į jos akis.

- Pažadėk, kad grįši. – paprašė.

- Aš sugrįšiu, tik nežinau kada. Gal po mėnesio, gal po dviejų, gal po pusmečio, bet grįšiu. – aiškinau.

- Tiesiog pažadėk tai! – reikalavo.

- Gerai, pažadu. – šyptelėjau ir ji mane stipriai apsikabino, tad aš ją taip pat stipriai apsikabinau. Turbūt paskutinį kartą.

- Be to nepamiršk, kad Londėj turi afigieną draugę bei priešę. – nusijuokė ji, o tada ji pažiūrėjo į mano akis.

Galėjau įžvelgti, kad panelės akių kampučiuose matėsi besikaupiančios ašaros.

~ ~ ~ Alice pov. ~ ~ ~

Jaučiau, kad bet kuriuo metu galiu pradėti verkti, net nežinau kodėl. Tiesiog...

Harry patraukė vieną ranką nuo mano liemens ir, pakėlęs ranką, su savo nykščiu nuvalė mano ašarą, kuri manęs neklausė ir nubėgo mano veidu.

- Neverk, brangute. – tarė žaliaakis.

O dieve... Tas žodis iš jo lūpų skamba taip tobulai mano ausims. Norėčiau jį girdėti, kiekvieną suknistą dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną minutę...

– Aš grįšiu, gi pažadėjau tau.

- Gerai. – atsidusau ir stengiausi nepradėt verkt, kaip penkiametė. – Pasiilgsiu. – menkai šyptelėjau.

- Aš tavęs taip pat. – tyliai sumurmėjo. – Aš tau turiu kai ką. – šyptelėjo Harry ir kažką ištraukė iš savo džinsų kišenės.

- Tikrai? – pažiūrėjau su šypsniu veide, kai pamačiau jo rankose dėžutę. – Kas tai?

- Atidaryk ir pamatysi. – paliepė, tad atidariau jo rankose laikomą dėžutę.

O joje... Buvo... Grandinėlė ant kaklo su kryželio pakabuku. Tai priminė jo grandinėlę ant kaklo.