Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA. Part 2.

Kaip MAN bebūtų keista, reaguoju kaip normalus žmogus.
– Ne, tikrai nieko tokio, neatsiprašinėkite...- limpančiomis rankomis Paimu iš jo popierius.
– Aš dar kart atsiprašau... Užsižiopsojau į telefoną ir netyčia atsitrenkiau į jus. Dieve, kaip man gėda...- Pažiūrėjau jam į akis. Jos ne tokios kaip tuomet atrodydavo nuotraukose... Realiai matyt žmogų, kurį matydavau tik nuotraukose ar vaizdo įrašuose visai kas kita. Stoviu ir žiūri jam į akis kaip debilė.
– Gal galėčiau kaip nors atlyginti savo žalą? Kur einate? Palydėsiu jus, jei jūs nieko prieš žinoma. - O TU DIEVE. Jis nuostabiai nusišypsojo, tad šiek tiek pasimečiau.
– Žiiinoma, dėkui. Keliauju į darbą. Čia visiškai netoli eiti, bet aš smarkiai vėluoju, tad geriau paskubėkime. - tariau sugrūdusi popierius į tašę.
– Oukey. - Tai taręs jis pasuko ta kryptimi kurią parodžiau. Damn, likau be kavos. Tai pagalvojus šiek tiek susinervinau, tačiau juk sutikau jį, tą vaikiną apie kurį jau spangau prieš tiek metų. Greit priėjome mano darbo pastatą.
– Labai ačiū, kad palydėjote... - Vėl nepraleidau progos pažiūrėti jam į akis.
– Vis tiek jaučiuosi kaltas, dėl to įvykio... Gal galėčiau atsilyginti? Tarkim šiandien vakare? Po Jūsų darbo... Na žinote, nusivesčiau jus į kavinę ar kažkas tokio... - Mano širdis nusirito į kulnus.
– O kaip miela ... Bet matote, na... Aš turiu draugą ir jis labai audringai reaguotų, jei mus abu pamatytų ar sužinotų, jog kažkur einame, nesvarbu, kad mes tik ką tik susipažinome...
– Suprantu... Na, kad ir kaip ten bebūtų, aš tikrai rasiu proga jūsų tinkamai atsiprašyti, tad laukite... -Tai taręs jis nusišypsojo, paspaudė man ranką, ir vėl įnikęs į telefoną nuėjo savais keliais. Aš apsisukau ant vienos kojos į pastato pusę ir mintyse pažadėjau sau niekada nebeplauti savo rankos, kad ir kokia lipni nuo kavos ji buvo.