Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA. Part 68

Taip kurį laiką sėdėjome. Nialleriui turbūt paskaudo kojas, pagalvojau. Kartu nuėjome į svetainę. Čia sėdėjo Lou ir Zayn. Prisėdau šalia Louis jis mane stipriai apkabino ir pabučiavo į kaktą. Niall atsisėdo prie Zayn.

- Reiks pranešti Paul, jog Elisabeth atsirado... – tarė Zayn raižydamasis.

- Taip... Ryt pas jį nuvažiuosim... – pritarė Lou. Tuo metu jis pažvelgė į mano riešą ir nusišypsojo. Tuomet mirktelėjo akį Niall'ui. Hm... Jie susitarę?? Nesvarbu.

- Ką darysite su turu? – nejučiomis paklausiau. Visi staiga nutilo. Tuo momentu išgirdau kaip atsidarė durys. Visi sustingo.

- Harry... – sušnabždėjo Niall. Mano širdis pradėjo baladotis kaip pašėlus. Tuomet iš koridoriaus pasigirdo jo balsas.

- Vaikinai aš nebegaliu... Jos niekur nėra... Pavargau... Nusipirkau energetinių gėrimų ir eisiu jos ieškoti naktį... Gal kokiam klube užtiksiu... – tuomet Harry atėjo į svetainę ir nužvelgė mus. Jo akys sustojo ties manimi. Vis dar buvau Lou glėbyje. Harry iš rankos paleido maišelį pilną energetinių gėrimų skardinių. Jos garsiai išsitėškė ant grindų.

- Harry... – tariau be balso ir atsistojau išsivadavusi iš Lou glėbio. Harry vis dar be jokių emocijų žvelgė į mane. Tuomet tarė.

- Tu čia... – ir iš lėto priėjo prie manęs. Tai buvo 3 dideli žingsniai. Tuomet nieko nebesupratau. Nesitikėjau to iš jo. Jis griebė man už riešų ir prisitraukė mano kūną prie savojo. Tuomet užkėlė mano rankas ant savo pečių, sugriebė mano liemenį ir stipriai mane laikydamas įsiurbė man į lūpas. Nespėjau sureaguoti. Vieną akimirką jis stovėjo 3 metrai nuo manęs, o kitą jau buvo įsisiurbęs man į lūpas. Staigiai stūmiau jį nuo savęs, bet neapskaičiavau jėgų, kurių beveik visai neturėjau ir atbulomis kritau ant grindų. Louis spėjo mane pagauti.

- Kaip tu drįsti??? – surikau. O dieve... Įsivaizduoju kaip jautėsi Louis pamatęs tai...

- Aš tavęs pasiilgau... – tarė Harry.

- Tai nesvarbu !! Jei manęs pasiilgai, tai nereiškia, jog gali mane bučiuoti ! – vis dar klykiau nesavu balsu. Pykau ant jo. Smarkiai.

- Atleisk... – tarė jis skausmo kupinu balsu ir akimis. Jis gailėjosi, bet kas padaryta tas padaryta.

- Nesvarbu. – tariau. Atsistojau ir nuėjau į savo kambarį. Niekam nepažvelgiau į akis. Nejaugi vėl prasideda tas pats? Griuvau į lova ir pradėjau kūkčioti. Į kambarį atėjo Lou. Greit nusišluosčiau ašaras.

- Mažute... – tarė jis. Negalėjau pažvelgti jam į veidą. Bijojau.

- Lou... Aš taip atsiprašau... – tariau žiūrėdama į Niall padovanotą apyrankę. Jis priėjo prie manęs ir stipriai apkabino.

- Tu dėl to nekalta. Neatsiprašinėk... Tai aš kvailys nesugebu tavęs apsaugoti.

- Nedrįsk savęs kaltinti.... Aš net nežinau kaip tu dabar jautiesi...

- Na iš Harrio to buvo galima tikėtis.... – tarė Lou ir šyptelėjo pusę lūpų. Kaip jis dar gali šypsotis??

- Kodėl jis taip daro???

- Jis labai sunkiai išgyveno tavo išėjimą... Nežinau, ar man galima tau tai pasakoti... – tai taręs jis suraukė antakius.

- Tu manimi nepasitiki? – paklausiau susigūžusi jo glėbyje.

- Žinoma, kad pasitikiu... Na, kai tu išėjai ir palikai tą raštelį... Jį radęs Harry iškart paskambino mums... Kai grįžom iš turo... – Lou nutilo.

- Kas buvo?? – pradėjau nerimauti.

- Jis... Pradėjo gerti... Nemažai... Jau nekalbu apie rūkymą. Jis to nepakėlė Lis... Nepakėlė, kad tavęs nebebuvo su mumis...

- Jis gėrė? Rūkė? – tariau netekusi žado.

- Taip... Pirmas dienas jo neišėjo atpažint... Poto jis susiėmė ir viską metė. Išėjo ieškoti tavęs... Išeidavo anksti ryte, grįždavo vėlai naktį. Nežinojom kur jis būdavo... Bet kai grįždavo jis verkdavo... Kaip ir Niall... Bet jo ašaros buvo kitokios...

- Aš... Nebežinau ką pasakyti... – tariau spoksodama į vieną tašką.

- Jis tave myli Elisabeth... Per šią savaitę tuom galutinai įsitikinau. – tarė Lou.