Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA 3. Part 14.

Greitai nusileidau laiptais tramdydama besiveržiančias ašaras. Dar niekad nebuvo taip sunku jų palikti. Įsėdau į Harry mašiną, bet prieš užvesdamas variklį Harry pažvelgė į mane.

- Ar tikrai to nori? Ar gerai viską apmąstei? – nežiūrėdama į jį palinksėjau. Jis užvedė variklį. Visą laiką važiavome tyloje, savo apmąstymuose. – Negaliu patikėti, kad tai darau... – tarė Harry įsukęs į viešbučio stovėjimo aikštelę.

- Taip reikia, Harry... – tariau, kai užgeso variklis.

- Klausyk, juk tu žinai, kad aš tave be proto myliu? – paklausė Hazza pasisukęs į mane. Tylėjau. – Nagi, Lis... Aš... Aš dėl tavęs padaryčiau bet ką.

- Harry, nereikia. – tariau smarkiai užsimerkusi. Manot, tokie žodžiai guodė? Atvirkščiai. Jie žiauriai skaudino.

- Ar tu pameni... Pameni kiek kartu mes visko patyrėm? Žinai... Niekada nepamiršiu to laiko kai pirmą kart gulėjai ligoninėj. Kai maniau, jog tave prarasiu. Niekad nebepamatysiu tavo šypsenos... – kažkur, giliai krūtinėje pajutau skausmą. Kodėl jis man tai primena? – O ar pameni, kai ten gulėjom mes abu? Kai vos nepraradai manęs...

- Negalima prarasti to, ko niekada neturėjai. – tariau. Mano balsas virpėjo.

- Tu mane turėjai. Lis, aš buvau, esu ir visad būsiu tavo, tik tu to nenori pripažinti. Tą naktį, aš buvau tavo, o tu mano...– Hazza liūdnai šyptelėjo. – Ir aš žinau... Tikrai žinau, jog kažką man jauti.

- Taip, kai buvau paauglė, aš buvau tave įsimylėjusi kaip nieką kitą. Bet tuo metu tu mane naikinai. Valkiojaisi su visokiom Caroline ir Taylor. Net nežinau su kuo dar. Taip, suprantu, jog tuomet net nežinojai, jog aš egzistuoju, bet tu net neįsivaizduoji Harry, kaip man būdavo skaudu. Verkdavau naktimis, o dienomis apsimesdavau, jog man viskas gerai. Gyvenau viltim, jog kada nors tu atkreipsi į mane dėmesį, koncerte ar gatvėje, tuomet mes susipažinsim ir tapsim pora, bet tu vis tą viltį sugriaudavai pasirodęs klube su kokia nors šliundra. Žinau, dabar tai skamba kvailai, bet tik vienas dievas težino kiek daug ašarų dėl tavęs praliejau. Ir tuomet, kai pagaliau tave pamiršau, tapau laiminga su Lou, tu ir vėl įsikišai. Ir vėl viskas iš naujo, aš pradėjau nebesigaudyti savo jausmuose. Tu tai parodydavai kaip mane myli, tai parsivesdavai į namus kokią nors kekšę. Nejaugi rimtai manei, jog galėsiu taip gyventi? Gyventi mylima, bet kartu ir skaudinama ? Nežinau, kas dabar dedasi tavo galvoje, bet Harry, žinok, jog aš nesu tokia stipri, kokia atrodau. Aš esu palaužiama. Labai lengvai palaužiama. Ir aš nevienintelė taip skaudinama, Harry. Ar bent pagalvojai, kiek pasaulyje merginų kas naktį lieja dėl tavęs ašaras? Suprantama, jog tu negali būti su jom visom, bet tu gali tai pakeisti. Kaip? Tau reikia pastovumo. Tu nebegali lakstyti paskui kiekvieną trumpesnį sijoną. Kodėl negali būti toks pastovus kaip Zayn ar Liam? Jie mažiausiai skaudina fanes. Bent aš taip manau. Pagalvok apie tai, Harry. – nežinau, ar jis nuoširdžiai priėmė bent vieną žodį iš viso to ką jam išpyliau nuoširdžiai, tačiau jo akys spindėjo. Jis atrodė susimąstęs. – Ir galų gale, jei mane myli, Harry... Ar tu mane myli?

- Taip. – jo balsas buvo užkimęs.

- Tai kodėl nenori, kad būčiau laiminga? Jei mane tikrai kada nors mylėjai, turėjai leisti man būti laimingai. Bet tu negalvojai nei apie Louis, nei apie mano laimę. Tau rūpėjo tik kaip mane gauti, kaip pačiam būti laimingam. Ir kas iš to gavosi, Haz? Ar dabar matai, kas iš to gavosi? Iki ko mes priėjom? Dabar jau nei vienas nėra laimingas. Nei Louis, nei aš, nei tu. Mes visi kenčiam. Ar tu šito norėjai? Nes jei to norėjai, tai sveikinu. Tau puikiai pavyko. – dabar tylios ašaros jau sruvo mano skruostais. Ką tik Harriui išsakiau viską, ką tiek laiko laikiau savyje. – Pripažįstu, ir pati niekada nebuvau angeliukas. Taip, ir aš žaidžiau visų jausmais. Bet aš tai pripažįstu, Harry. Net ir dabar po viso to, ką visi patyrėm, aš nesigaudau savo jausmuose. Žinau tik tiek, jog aš tikrai jus myliu. Nežinau savo jausmų stiprumo, bet aš tikrai jus myliu. Tiek tave, tiek Louis. Bet tai nebeprives prie nieko doro. Bet kuriuo atveju vienas iš jūsų liktų įskaudintas. Taigi, jau geriau liksiu įskaudinta aš, negu jūs abu. Aš pasitraukiu Harry. – tai tarusi atidariau automobilio dureles ir išlipau. Negaliu patikėti, jog ką tik atsisakiau savo viso gyvenimo svajonių. Harry taip pat išlipo ir mašinos ir greit atėjo į mano pusę. Paėmė mane už rankų ir priglaudė mano delnus sau prie skruostų. Jie buvo drėgni nuo ašarų. Tuomet jis tiesiog atsiklaupė ant kelių ir apkabino mane per liemenį, priglaudęs savo kaktą man prie pilvo.

- Aš atsiprašau Lis... – tai vieninteliai žodžiai, kuriuos jis ištarė.

- Klystame visi. – tariau tiesiog stovėdama ir žvelgdama tiesiai.

- Atsiprašau... – dar kart pakartojo Harry.

- Deja, tai nieko nekeičia. Bent jau kol kas. – žinau, kad šie žodžiai buvo smūgis. Labai stiprus smūgis Harriui, bet kitaip negalėjau. Jis atsitraukė nuo manęs ir atsistojo.

- Žinai... – tarė Hazza, rankovių galais nusišluostęs ašaras. – Prieš kažkiek metų vienas žmogus man pasakė, jog visad privalau siekti savo svajonių ir tikslų. Jis man liepė prižadėti jam, jog aš niekad nepasiduosiu ir aš jam prižadėjau... Šiuo atveju Tu esi mano svajonė, mano tikslas. Man nesvarbu, kaip sunku buvo tavęs siekti. Aš pasiryžęs ištverti dar tiek pat ir net daugiau dėl tavęs... Ir žinai, kas buvo tas žmogus, kuris man tai pasakė?

- Kas? – paklausiau žvelgdama į paraudusias Harry akis.

- Tai buvo Louis, Lis... Jis man tai pasakė.

- Ir štai, tu dėl manęs atsisakai savo geriausio draugo? – šie žodžiai man buvo skaudžiausi.

- Jei to reiks, kad būtum mano, tuomet taip. – bejausmiu veidu palinksėjau galva. Nebežinojau, ką pasakyti. Nieko nebenorėjau girdėti. Dabar visiškai įsitikinau : aš esu kalta dėl Larry Stylinson draugystės iširimo.

- Turiu eiti. – tariau, nes jaučiau, kad tuoj tuoj palūšiu. Harry atidarė bagažinę ir išėmė mano lagaminus. Norėjo juos nunešti iki viešbučio, bet aš neleidau. – Leisk, aš pati.

- Jie sunkūs...

- Nesvarbu. Ačiū, kad atvežei. Susimatysim... – Harry žengė du didelius žingsnius link manęs ir apkabino.

- Prašau tik vieno... Ar gali man tai prižadėti? – išgirdau jo tylų, prikimusį balsą sau prie ausies.

- Mhm... – sumurmėjau.

- Saugok save. Maldauju, saugok... Pažadi?

- Pažadu. – tai tarusi stipriai užsimerkiau ir paskutinį kartą bent jau kol kas įkvėpiau jo kvapo. Tuomet atsitraukiau ir nepažvelgus į jį nusisukau. Nusivilkau lagaminus į viešbutį. Prie pat įėjimo išgirdau kaip sucypia Harrio mašinos padangos. Jis nuvažiavo. Štai ir vėl viskas iš pradžių.