Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA. Part 63

Man dar nespėjus išbėgti iš pastato netoliese išgirdau Phil balsą.

- Ji tikrai buvo čia... Dar visai nesenai su ja kalbėjau...

- Maldauju suraskit ją... – pasigirdo Lou balsas. Jų žingsniai artėjo link manęs. Atidariau pastato duris.

- Nežinau, kur ji galėjo dingti... Ar esat įsitikinę, kad kalbame apie tą pačią merginą? – akimirkai lioviausi girdėti artėjančius žingsnius.

- Taip, Tai mano Elisabeth... – tarė Lou. Moviau pro duris kiek galėdama greičiau. Bėgau net nežiūrėdama kur, kol į kažką neišsitėškiau. Jez, ar kadanors man pradės sektis?

- Aatleiskit... – pasakiau, net nepažvelgdama į ką atsitrenkiau.

- Elisabeth? – išgirdau pažįstamą balsą. Pažvelgiau jam į akis. Rudos akys... Erikas. Kaip išvis įmanoma tokio dydžio mieste taip dažnai susitikti?

- Ooo... Erikai sveikas... – tariau vis dar atsisukdama atgal, pažiūrėti ar nieks neateina.

- Kur skubi? Ar kas buvo?

- Ne, ne... Nieko rimto... Gal paeikim biškutį toliau? – paprašiau. Vis dar nebuvau įsitikinusi ar pabėgau pakankamai toli ir ar jie manęs neseka.

- Gerai... – nieko nesuprasdamas tarė Erikas ir pasukome į kitą gatvę.

- Tai kur tu keliauji? – paklausiau kai truputį nusiraminau.

- Ai niekur... – tarė jis šiek tiek pagalvojęs. – Žinai Lis... Vis dar neturėjau progos atsiprašyt po to įvykio...

- Am... – nutęsiau, man pradėjo kilti negeri prisiminimai

- Praėjo jau tiek mėnesių... Dieve, nekenčiu savęs už tai...

- Už ką tiksliai? Ar už tai, kad sudavei ... Louis'ui – man buvo sunku net ištarti jo vardą. – ar už tai kad trenkei man? – Erikas rodos šiek tiek pasimetė.

- Už viską... Už viską ką blogo padariau tau.. Na jums... Tikiuosi atleisit...

- Na aš atleidžiu ... – tariau žiūrėdama jam į akis.

- O tas bičas?

- Nežinau.... Nekalbam apie tai... – tariau, nes nebeturėjau jėgų prisiminimams...

- Jei tik tu nori...

- O kaip tu su ... am, Eleanor? – paklausiau.

- Ai su ja... Nenoriu pasakoti– tarė Erikas.

- O tai kas ten buvo? Kaip jūs susipažinot?

- Aš ją užmačiau kai ji išeidinėjo iš tų čiuvų buto... – prisiminiau dieną, kai pirmą kart susitikau su Eleanor. – Ji buvo labai susinervinus ir aš paklausiau ar ji juos pažįsta... Taip mes susipažinome... Na ir buvom susimokę prieš jus... Nes jai reikėjo tavo to ...

- Louis'o – priminiau.

- Jo, o man tavęs. Mėginom kelis kartus, bet jūs buvot kažkokie neišskiriami. Mes nesupratom jūsų santykių rimtumo ir stiprumo. Galų gale pasidavėm. Na pasidaviau aš... Eleanor sakė, kad niekur nesitrauks... O aš vis dar tikiuosi... – baigė pasakoti Erikas.

- Na, reiškias mūsų santykiai nebuvo tokie stiprūs kokie jums pasirodė... – tariau. Kvaišos ašaros jau ruošėsi išriedėti man iš akių.

- Kaip tai?

- Na, aš nuo jo pabėgau... Nusprendžiau nebetrukdyti jam gyventi ... – nepasakojau Erikui apie Harry. Nebebuvo prasmės. Tai tik praeitis.

- Ou ... tai va kame esmė... Nes išties užknisa. Kiekvienam žingsnį, visur jie. Arba tu. Žurnalai, laikraščiai, televizija... Blem, Lis... Jie rimtai tavęs ieško... – nudelbiau akis.

- Ne... Viskas bus gerai... – pasakiau ir pati nepatikėjau. Matyt Erikas pamatė, jog man skaudu apie tai kalbėti, tad pakeitė temą.

- Lis... Am, kas tau? – paklausė jis.

- Kąą? – nesuprasdama pažvelgiau jam į akis.

- Na... tu atrodau kitaip... Išblyškusi ir praradusi nemažai svorio... – tarė Erikas nužvelgęs mane.

- Na aš daug sportuoju ... – tariau.

- Nemanau, jog vien dėl sporto šitaip atrodytum ... – tarė jis. Tuomet suskambo jo telefonas. – Lis, turiu eiti... Tikiuosi dar susimatysim...

- Gerai...

- Iki ... – tarė jis ir apkabino mane. Nuėjo, likau stovėti mąstydama. Galiausiai gatvėmis parėjau į viešbutį. Atsistojau prieš veidrodį ir pažvelgiau į save. Gal Erikas ir Tiffany teisūs... Jei su manim išties kas negerai... Įsijungiau kompiuterį ir į google suvedžiau ' staigus svorio praradimas '. Pirmoji antraštė buvo : ANOREKSIJA. Galiu prisiekti, jog perskaičius tą žodį mano širdis bent akimirkai sustojo. Ne... Ne ne ne! Man to negali būti, gi aš valgau... Tuomet viską pergalvojau. Galima sakyt nustojau valgyti tada, kai su Niall nuėjome į NANDOS. Tuomet aš atsisakiau savo porcijos, nes man buvo negera... Dar nebuvo labai vėlu, tad griebiau telefoną ir paskambinau gydytojui Dan Brown. Tai tas pat gydytojas, kuris buvo atėjęs apžiūrėti Harrio.

- Klausau? – išgirdau jo balsą.

- Labas vakaras... Jūs turbūt manęs neprisimenate.. Aš Elisabeth...

- Taip, klausau jūsų?

- Norėjau jums užduoti kelis klausimus... – išvardinau jam viską kas man darosi. Akimirką jis tylėjo.

- Elisabeth... Manau, jums nervinė anoreksija...