Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA. Part 73

Užsukome pasiimti Perrie. Vos tik sustojom prie jos buto, Zayn kaip mat šoko iš mašinos ir nubėgo į laiptinę. Nusprendėme palaukti mašinoje. Visi 5 sėdėjome visiškoje tyloje. Vairavo Harry, priekyje šalia jo sėdėjo Niall. Aš, Louis, Niall ir Zayn su Perrie sėdėsim gale susigrūdę. Sėdėjau prisiglaudusi prie Lou, jis laikė mano ranką. Mačiau, kaip Harry per mašinos veidrodėlį žvelgia į mus. Stengiausi į tai nekreipti dėmesio. Pagaliau sulaukėm Zayn ir Perrie. Jie taip gražiai kartu atrodė... Zayn atidarė jai mašinos dureles ir Perrie stryktelėjo į vidų.

- Sveikučiai !!! – tarė ji atsisėdusi ant galinės sėdynės. – O Elisabeth, tu irgi čia !
- Kaip matai... Sveika ! – tariau pasisukusi į ją.

- Zayn be tavęs ėjo iš proto... – tarė Niall šalia manęs. Zayn piktai į jį dėbtelėjo. Perrie tik nusijuokė.

- Na, man be jo taip pat buvo nelengva... – ji paėmė jį už rankos. Zayn uždarė dureles ir pasukome į Londono centrą. Louis visiškai į nieką nereagavo. Tiesiog sėdėjo be jokių emocijų. Man jo buvo nerealiai gaila. Važiavome ilgai. Arba man tik taip atrodė žiūrint į liūdną Lou veidą. Niall jau buvo užsakęs mums atskirą staliuką. Jis buvo nuošalyje nuo visų žmonių, tad niekas mūsų nematė. Visi užsisakėm patiekalus. Pasiėmiau lazanijos, nors buvau garantuota, kad man baigsis blogai. Dėl viso pikto skrandžiui užsisakiau kolos buteliuką. Visi kiti išskyrus Liam ir mane užsisakė mojito kokteilius. BRRR. Daugiau gyvenime jų nebegersiu. Visi juokavo, daug kalbėjo, o mes su Louis buvom kaip atsiskyrę, nors stengėmės įsitraukti į pokalbį.

- Elisabeth, kur buvai dingus? – paklausė Perrie. Sustingau.

- Nenorėčiau apie tai kalbėti... – tariau ir nusišypsojau. Regis ji suprato. – Kaip turas?

- Oj, buvo nuostabu... Nors važinėjome tik po Europą, man ir merginoms labai patiko...

- Džiugu ... – tariau. Tuo metu mums atnešė patiekalus. Kvepėt kvepėjo, bet kai pamačiau savo porciją, netekau žado... Ji buvo DIDELĖ.

- Skanaus !  palinkėjo Niall ir visi puolė valgyti. Tik mes su Lou sedėjome ramiai.

- Tik pabandyk... Po vieną kąsnelį... Gerai kramtyk... – pasakė Lou man į ausį. Giliai įkvėpiau ir pasiėmiau šakutę. Paknaibiau lazanijos ir įsidėjau į burną. Jaučiau į save įsmeigtą jo žvilgsnį.

- Louis, nemandagu spoksoti į žmones... – piktai tarė Harry. Lou jo neklausė. Iš lėto sukramčiau maistą. Nebuvo itin skanu, tad išmaukiau pusę buteliuko kolos. Tuomet atsignybiau dar šiek tiek lazanijos. Lou regis šiek tiek nurimo ir pradėjo valgyti savo porciją.

- Žiauriai skanu... – tarė Perrie pabaigusi savo porciją.

- Žinau... – tarė Niall. Aš suvalgiau vos du kąsnius. Skrandis staiga supyko.

- Atsiprašau... – tariau ir pakilau nuo stalo. Lou taip pat atsistojo. – Lik čia . – liepiau ir nuskubėjau į WC. Išsivėmiau. Tik šįkart su krauju. Man tikrai negerai... Greit nuleidau vandenį ir nuėjau prasiskalauti burnos. Pažvelgiau į milžinišką veidrodį virš marmurinės kriauklės. Paakiai buvo pajuodę. Shit. Iš rankinės išsitraukiau pudros ir pasidažiau. Plaukus perbraukiau šukom, tada pažvelgiau į jas. Man pradėjo smarkiai slinkti plaukai. Turbūt esu gyvas lavonas... Pamaniau ir sukišau šukas atgal į rankinę. Rodos su skrandžiu viskas gerai. Nusprendžiau grįžti prie staliuko. Vos tik pasukau už WC durų į kažką atsitrenkiau.

- Oj atleiskit... – tariau ir pakėliau akis.

- Čia aš kaltas... – tai buvo Harry.

- Ai čia tu...  – jau ruošiausi su juo prasilenkti, bet jis man griebė už alkūnės.

- Palauk ... – tarė jis.

- Ko nori? – paklausiau nupurčiusi jo ranką.

- Kas vyksta Lis?

- Apie ką tu? – nelabai supratau.

- Liaukis, nelaikyk manęs kvailiu. Taigi, aš matau, kad kažkas negerai... Jūs su Louis'u kažkokie netokie... Tu nebetaip atrodai...

- Viskas gerai... – pamelavau. Tikrai nenorėjau, kad dar ir Hazza sužinotų.

- Nemeluok man Lis. Kas vyksta?

- Atstok. – išrėžiau.

- Pala pala... Tu nėščia? – šiek tiek sumišęs paklausė Harry.

- Ką tu čia nusišneki? – nusijuokiau. Regis jam palengvėjo. Pagaliau jis leido man eiti. Grįžau prie staliuko, o Hazza nuėjo į WC. Sutikau susirūpinusį Lou žvilgsnį. Jau norėjau sėsti ant kėdės, tačiau suklupau. Nukritau ant grindų. Girdėjau chaosą aplink save. Visi rėkė, bėgiojo, o aš tiesiog žvelgiau į lubas. Į tamsiai raudonas lubas. Vienas balsas išsiskyrė iš visų. Louis.

- O dieve, mažute... Prašau nepalik manęs... Prašau, prašau, maldauju.... – jis rėkė ant viso restorano, bet aš jo nemačiau. Nemačiau nieko, tik lubas. Taip norėjau jam atsakyti, bet negalėjau. Išgirdau sirenas. – Aš su tavimi... – paskutinį kart išgirdau Lou balsą. Jis laikė mano ranką. Tuomet viskas nutrūko.

PIRMO SEZONO PABAIGA.