Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA. PART 1.

Jau ketvirti metai gyvenu Londone. Turiu vaikiną, darbą, naujus namus. Atrodo tai viskas ko reikia, bet deja, kažkodėl nesijaučiu pilnai laiminga. Daug dalykų gyvenant Lietuvoje susidėjo į vieną, tad teko išvykti gyventi ten, kur troškau visą savo paauglystę. Kodėl troškau? Hah, juokinga, bet dėl One Direction. kvaila paaugliška svajonė, dabar jau seniai pamiršau jau nemažai metų nebeklausau jų dainų ir gyvenu normalų gyvenimą su draugu, su kuriuo draugauju jau du metus, tačiau negalėčiau pasakyti, jog su juo jaučiuosi pilnavertiškai, tačiau mes stengiamės. Pykčių nėra, tačiau santykiai toli gražu netobuli. Abu daug dirbame, pavargstame, mažai matomės.
Išaušo eilinė diena. Taip, aš ir vėl vėluoju į darbą. Tiesa sakant smarkiai vėluoju. Greit šoku iš lovos, užsidedu juodus, aptemtus džinsus, laisvai krentančią maikutę ir užsimetu puikiai mano liemenį pabrėžiantį smėlinį švarkelį. Išsišukuoju plaukus, perbraukiu blakstienas tušu, pabučiuoju miegančiam draugui į kaktą ir išlėkiu pro duris. Deja, nei vieno ryto negaliu pradėti be kavos, tad kad ir kaip vėluočiau, greit užbėgu į Starbucks'ą ir pasiimu frappe. Vienoje rankoje puodukas, kitoje tašė pilna popierių. Vos spėju viską sugraibstyt ir tiesiogine to žodžio prasme bėgu. BAAAAAM. Visi popieriai jau ant žemės, tašė atsisegus, puodukas ačiū dievui vis dar rankoje, tačiau pusė jo turinio ant mano maikės. Mintyse riebiai nusikeikiu, vėluosiu dar labiau. Kažkas puola manęs atsiprašinėti ir rinkti popierius, o aš valausi maikutę tiesiog rankomis. Viskas limpa. Tada man topteli į galvą, jog tas balsas man kažką žiauriai primena. Net bijau pažiūrėti. Juk vien nuo balso nutirpo kojos. Vis dar apsimetu, kad valausi maikę, tuomet jis dar kart atsiprašo. Pagaliau pakeliu akis. Taip, tai buvo jis.