Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA 2. Part 87.

Visą kelią važiuodami namo tylėjome ir tai žudė. Po pusvalandžio sustojome prie mūsų buto. Harry išjungė variklį. Viskas nutilo. Harry pažvelgė į mane.

- Mes tik viską išsiaiškinsim, gerai?

- Žinau. – tariau ir išlipau iš mašinos. Lagaminą palikome joje, nes buvau beveik įsitikinusi, jog čia nebegyvensiu. Užlipome laiptais, durys buvo neužrakintos, tad įėjome.

- Harry? – išgirdau Louis balsą. Nenorėjau jo matyti, o tuo labiau su juo kalbėti, bet šį kart perlipau per save ir principų neklausiau.

- Mes čia. – tarė Hazza uždaręs duris. Lou pamatęs mus sustingo koridoriuje.

- Kur ją radai?

- Nesvarbu. Dabar paklausyk įdėmiai. Mes visi susėsim ir rimtai pasikalbėsim apie viską kas vyksta. Jei nieko iš to nebus, Lis išvažiuos. – Louis apgailestaujančiai pažvelgė į mane.

- Gerai, eime. – nuėjome į svetainę ir susėdome ant sofos.

- Visų pirma, Elisabeth, paaiškink, kodėl nusprendei pabėgt? – paklausė Harry. Jis juk puikiai žino, dėl ko...

- Aš pavargau nuo šito Louis... – tariau nudelbusi akis į savo rankas. Stebėjau kaip nuo Justino dovanoto žiedo kristaliukų ant mano odos krenta saulės zuikučiai. – Tu man melavai ir įskaudinai...

- Ir aš dėl to žiauriai gailiuosi, Lis. Tu net neįsivaizduoji, kaip aš gailiuosi...

- Bet nemanau, kad tai ką nors keičia. Tau rūpi Eleanor.

- Nebe. Dabar pamačiau ko ji iš tikrųjų nori. Ir tai ne man. Man reikia tavęs. Bet tau rūpi Harry. - jis buvo teisus...

- Manau mums reikia pertraukos. – pati nepatikėjau, jog tai pasakiau. Tiesiog netikėjau, kad esu pakankamai stipri tai pasakyti.

- Ar tu kalbi rimtai? – regis Louis taip pat netikėjo. Harry tiesiog sėdėjo nuleidęs galvą. Ar jis džiaugiasi?

- Mums reikia pailsėti vienam nuo kito ir viską apgalvoti. Atleisk, aš kitaip negaliu. – dabar Lou nutilo.

- Elisabeth, tu išeisi? – paklausė Hazza pakėlęs galvą.

- Aš nežinau... – tikrai nežinojau ką daryti, kur dėtis.

- Harry, gali trumpam palikti mus vienus? – paprašė Lou. Visų pirmą Harry pažvelgė į mane, tuomet atsistojo ir nuėjo į balkoną. Pajutau savo ranką Louis delnuose.

- Louis, nereikia... – tariau užsimerkusi ir ištraukiau ranką jam iš delnų. Vis dar jutau keistą šleikštulį.

- Mes rimtai skiriamės?

- Tai labai skaudus žodis... Mes darom pertrauką. Galbūt tu suvoksi, jog nori likt su Eleanor?

- Arba tu suprasi, kad nori būti su Harriu... - kodėl aš taip stipriai viskuom abejojau??

- Louis, mes kartu labai daug iškentėm.

- Taip, tu teisi.

- Dabar tiesiog galėsim atsipūsti...

- Bet kur tu eisi??

- Galbūt man reikia grįžti į Lietuvą... – tik dabar supratau, kaip susigadinau gyvenimą. Nejaugi rimtai buvau tokia kvaila ir maniau, jog su Louis liksiu amžinai? Nejaugi, dėl to reikėjo mesti darbą ir tapti tiesiog išlaikytine? O dabar nebeturiu nič nieko. Tik sugadintą gyvenimą.

- Ką? Į Lietuvą? Nejuokauk, neištversiu, kai būsi taip toli nuo manęs. – išgirdau Harrio balsą šalia.

- Pagalvokit logiškai... Pas jumis likti negaliu... – tariau.

- Kodėl negali? – paklausė Hazza.

- Gali. Išsikraustysiu į savo kambarį ir viskas bus gerai. – tarė Louis. Pasimečiau.

- Gerai, liksiu tol, kol susirasiu darbą. Kai tik turėsiu savų pinigų, iškart išsikraustysiu.

- Tai jau bus tavo valia. – tarė Harry. Tuo metu suskambo jo telefonas. Jis atsipūtė pažvelgęs į ekraną.

- Kas? – paklausiau.

- Niall...

- Aš su juo pakalbėsiu. – tariau paimdama telefoną iš jo rankų.

- Klausau?

- Lis, čia tu? – išgirdau tą nuostabų airišką akcentą.

- Taip Niall, nurimk. Viskas gerai.

- Klausyk, maldauju, niekur nedink iki ryt, gerai?

- Nereik dėl manęs grįžt Niall, ilsėkitės jūs ten. Aš niekur nepradingsiu. – bandžiau jį nuraminti.

- Aš tavimi šiuo reikalu nepasitikiu. Man mirtinai reikia tave pamatyti.

- Gerai Niall, aš niekur nedingsiu, gerai? Myliu tave. – Lou su Hazza susižvalgė.

- Myliu. Iki. – Niall padėjo ragelį.

- Tai liksi? – paklausė Lou.

- Liksiu. – tariau. Dabar nieks nesišypsojo. Niekam nebebuvo linksma. Nebent Eleanor, kuri pagaliau gavo tai ko norėjo. Mes su Lou nebe pora.