Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA. Part 48

Lou alkūnės vis dar buvo nubrozdintos... Sukilo prisiminimai... Bet dabar jiems ne laikas... Reikia mėgautis paskutinėm akimirkom su Lou. Jis žengė 5 didelius žingsnius link manęs. Puoliau jam į glėbį ir pradėjau kukčiot. Tai buvo mūsų akimirka. Jis suėmė mano veidą ir pradėjo bučiuoti mano skruostus ir lūpas. Bučiavomės porą minučių, tačiau viskam ateina pabaiga. Ašaros vis dar riedėjo mano skruostais, Louis jas nuvalė.

-Viskas bus gerai mažute... Kasdien tau skambinsiu, galėsime kalbėti per naktį. Koncertų video kelsim į youtube...

- G-g-gerai... – vos sugebėjau ištarti. Jis dar kart švelniai mane pabučiavo. Šis bučkis buvo neapsakomai saldus, tačiau mano ašaros jį apsūrino.

- Ir saugok save... Maldauju, saugok save... – tarė Lou. Jo akys ilgesingai žvelgė į mane. Tai buvo paskutiniai jo žodžiai. Juos taręs Louis apsisuko ir išėjo. Likau stovėti  viena. Verkiau. Verkiau kaip niekad. Greit išbėgau į balkoną. Pamačiau kaip jų turo autobusas nuvažiuoja. Susmukau ant grindų, prie sienos. Lauke buvo šalta, o aš sėdėjau balkone ant grindų tik su šortukais ir maikute. Man nerūpėjo. Norėjau išnykti. Visam mėnesiui išnykti iš šios žemės. Pradėjo lyti. Kiaurai permirkau, bet kam rūpi? Dramatizavau kaip reikalas. Nežinau kiek laiko prasėdėjau taip verkdama, bet galiausiai atėjo Harry. Akimirką jis žvelgė į mane iš viršaus. Tuomet greit suklupo prie manęs ir apkabino.

- Dieve, Lisut, kas atsitiko? Tu visa kiaurai permirkus...

- Kam rūpi ... – tariau pusbalsiu sau po nosimi. Jis padėjo man atsikelti ir nuvedė į svetainę, jaučiau, jog karščiavo, bet gal man tik taip atrodė, juk buvau visa sustirusi. Atnešė man rankšluostį ir apgaubė mane. Kurį laiką sėdėjo apkabinęs ir sūpavo kaip kokį mažą vaiką. Aš vis dar kūkčiojau.

- Ar visa tai dėl Lou? – po kiek laiko paklausė Harry. Nieko neatsakiau. Tiesiog spoksojau į vieną tašką. Dar kurį laiką taip sėdėjome, kai pajutau kaip Harry padėjo savo galvą man ant peties. Atsisukau į jį. Jis sunkiai kvėpavo.

- Harry? Harriuk?? – paliečiau jo kaktą. Ji tiesiog degė. Hazza man neatsakė.Greit šokau iš jo glėbio ir pabandžiau jį paguldyti ant sofos. Jis kliedėjo????? Pradėjau panikuot. Nežinojau kaip tokioje situacijoje elgtis. Greit nubėgau į vonią, sušlapinau rankšluostuką šaltu vandeniu ir uždėjau jam ant kaktos. Tuomet atsidariau vaistinėlę. Daviau jam pasimatuoti temperatūrą ir pradėjau ieškot vaistų.Kol knisausi vaistinėlei supypsėjo termometras. Pažvelgiau į jį. 41 laipsnis temperatūros. Mano panika vis didėjo. Daviau Harriui paracetamolio.- Harriuk? Kaip tu? – paklausiau. Bet jis nieko nesakė. Jo akys vartėsi. Lūpos išbalusios. Vėl pradėjau verkt. Greit nubėgau į vonią ir vėl sušlapinau rankšluostį. Uždėjau jam ant kaktos ir griebiau nuo stalo jų namų telefoną. Pradėjau ieškot jų gydytojo numerio. Nieko panašaus neradau. Vėl pamatavau Harriui temperatūrą. Dėl vaistų ji atslūgo iki 39,5. Bet man vis tiek buvo neramu. Pažvelgiau į Harry. Jo krūtinė sunkiai kilnojosi, jis visas buvo išmuštas šaltu prakaitu. Nuėmiau rankšluostuką jam nuo kaktos ir nuvaliau juo jo veidą, kaklą ir rankas. Nuskubėjau į virtuvę ir padariau jam arbatos. Kai grįžau, Harry atrodė truputį geriau. – Kaip jautiesi?? – paklausiau. Harry atsimerkė ir pažvelgė į mane, bet nieko neatsakė. – Padariau tau arbatos, norėčiau, kad išgertum .... – bet jis tik papurtė galvą, kad nenori. kaip koks mažas vaikas. Damn, kur tas prakeiktas gydytojas taip užtruko?? Vis dar buvau kiaurai šlapia, nuo mano rūbų lašėjo vanduo. Bet man nerūpėjo. Turbūt po tiek žliumbimo atrodžiau tragiškai, bet dabar svarbiausias yra Harry. Vėl paliečiau jo kaktą. Ji buvo karšta, bet ne tokia karšta kaip pirmai. – Atnešiu tau vandens, Harry privalai gerti daug skysčių ... – tariau ir nuėjau į virtuvę. Įpyliau jam vandens. – Na, prašau Harry, bet truputį atsigerk... – kalbėjau su juo kaip su mažu vaiku. Jis nusišypsojo pusę lūpų.

- Paslauga už paslaugą... – tarė žiauriai užkimusiu balsu. Nenorėjau,kad jam pablogėtų. Suėmiau delnais jo veidą ir pabučiavau.

- Dabar atsigerk ... – tariau atsitraukusi. Jis išgėrė visą stiklinę. Nuo fotelio paėmiau pagalvę ir pakišau jam po galva. – Einu persirengt, tuoj grįšiu, pamiegok... – tai tarusi nuėjau į savo kambarį. Nusivilkau šlapius drabužius ir užsidėjau dryžuotus marškinukus ir džinsus, greit išsišukavau plaukus. Tuomet suskambėjo skambutis. PAGALIAU atėjo gydytojas. Tikiuosi Harriukui viskas bus gerai... Nuėjau atidaryti durų.