Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA. Part 37

Harry savo kūnu mane prirėmė prie sienos. Pasipriešinti buvo neįmanoma. O dar tie prakeikti jo kvepalai...

- Harry? Ką darai?? – pradėjau muistytis, tačiau jis mane stipriai laikė prirėmęs. Harry nusišypsojo. – Paleisk mane !

- Tu neišsikraustysi Lis... – tarė jis. Jaučiau kaip jis alsuoja man į veidą. Man apsvaigo galva.

- Tu tai pat, Harry... – tariau. Jis pradėjo lenktis prie manęs. Spoksojau į jį nieko nesuprasdama. – Ką tu da... – nespėjau paklausti. Jis prispaudė savo lūpas prie manųjų. Bandžiau priešintis, bet tai neturėjo prasmės. Po kelių akimirkų net nebenorėjau priešintis. Pasidaviau. Apsivijau rankomis Harrio kaklą ir dar stipriau įsisiurbiau jam į lūpas nei jis man. Harry nusišypsojo ir užkėlė vieną mano koją sau ant liemens. Mūsų kvėpavimas trūkčiojo. Jis vis dar savo kūnu spaudė mane prie sienos. Mintyse stabdžiau save, bet kūnas manęs neklausė. Nebežinojau ką daryti. Po kelių akimirkų Harry atsitraukė. Dar vieną kitą kartą laikydamas mano veidą švelniai pabučiavo. Atsimerkiau. Vėl pamačiau jo žalias akis. Harry šypsojosi. – Tau to nereikėjo daryti... – tariau ir paleidau jo kaklą.

- Bet tau patiko ... – vis dar šypsodamasis tarė Hazza. Jo kūnas vis dar spaudė manąjį prie sienos. Tai buvo per daug intymu.

- Ne... – bandžiau neigti.

- Neneik to, kas akivaizdu Lis... – tarė Harry. Nustūmiau jį nuo savęs. Negalėjau šitaip elgtis su Lou... Bet pasielgiau. Rėkiau ant savęs mintyse.

- Harry... Aš myliu Louis'ą... – tariau ir nusisukau nuo jo.

- Bet tu kažką man jauti Lis...

- Tai yra nesąžininga jo atžvilgiu... Aš taip negaliu... Atleisk... – tai tarusi nuėjau į savo kambarį, pasiėmiau tašę ir nuėjau buto durų link.

- Kur eini Elisabeth? – paklausė Hazza pažvelgęs į mane.

- Kur nors... Pati nežinau... Bet Harry, taip būti negali... Negaliu taip elgtis su Louis'u...

- Jis mano geriausias draugas... Pats nesuprantu ką darau... – Harry suraukė antakius. – Galiu eiti su tavimi?

- Kokia to prasmė, Harry?

- Nenoriu tavęs paleisti vienos... – neprieštaravau. Nebuvo verta. Vienai man dabar nesaugu. Su Harriu patraukėm į Londono centrą. Kadangi Louis su Niall pasiėmė Harrio range roverį, turėjom važiuoti su porshė, todėl labai kritom į akis. Fanės pamačiusios Harry pradėjo klykti, vos tik išlipom iš mašinos. Jos jį apsupo ir užvertė klausimais, bei autografų prašymais. Nusisukau ir nuėjau kuo toliau. Nuėjau į starbucks'ą ir pasiėmiau frappe su airišku sirupu. Mano mėgstamiausia... Ant viršaus užsibarščiau šokoladinių žvaigždučių ir pasukau parko link.Prisėdau ant suoliuko ir gėriau su frappe. Iš rankinės išsitraukiau cigaretes ir užsirūkiau kai mane surado Harry.

- Kur dingai?? – išsigandęs ir pridusęs nuo skubėjimo paklausė jis.

- Nenorėjau trukdyti tau bendrauti su fanėmis... – tariau. Harry apkabino mane per petį.

- Tu man niekada netrukdai ... – kaip tik tuo momentu prieš mus išlindo paparacai ir pradėjo fotografuoti. Staigiai numečiau Harrio ranką sau nuo peties. Pradėjom bėgti kuo toliau. Vėl įsėdom į Harrio mašiną.

- Kokie jie įkyrūs ... – tariau.

- Bus šakės nuo Paul... – susimąstęs tarė Harry. Nutirpau. – Gal geriau nuvešiu tave pas Danny ir Liam...

- Vešk ... – dabar mažų mažiausiai norėjau būti su Harriu. Bijojau jį vėl įsimylėti.... Taigi, Harry nuvėžė mane pas Liam ir Danielle ir paliko, o pats nuvažiavo pas Paul, Niall ir Lou. Vos tik paskambinau į buto duris, jas atvėrė Liam.

- Ooo, Elisabeth ! Sveikutė ... – tai taręs Liam mane stipriai apkabino.

- Labas, Liam ... Kur Danny? – paklausiau.

- Ji šokių repeticijoj... Už valandos turėtų grįžti... Užeik ! – Liam pakvietė mane į vidų.