Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA. Part 55

Sustingau...

- Lou? Louis? Viskas gerai? – surikau į ragelį. Akimirką stojo tyla. Tuomet kitame laido gale išgirdau džiaugsmo šūkavimus. Kaip supratau tai buvo kiti vaikinai.

- Ak Elisabeth... Kaip aš jaudinausi !! Kur buvai dingus? Harry man sakė... – Lou nutilo.

- Ką jis tau sakė? – paklausiau.

- Jis sakė, jog išėjai ir nebegrįžai... Kur buvai Lis? Kas vyksta?

- Nieko ... Aš grįžau... Su drauge buvau išėjus prasiblaškyti...

- O aš taip jaudinaus... Niall net pusvalandį neišėjo iš kambario...

- Atleisk... Jums to nereikėjo sužinoti...

- Reikėjo ! Noriu viską apie tave žinoti. Tu man per daug rūpi....

- Viskas gerai ... Tikrai. – tariau.

- O... O kaip ten su Harriu? – Lou balsas pasikeitė.

- Jis tada pasikarščiavo... Nurimk... Juk žinai, kad tave myliu? – paklausiau. Akimirką stojo tyla.

- Žinau...

- Louis, aš tikrai tave myliu... Man taip apmaudu, kad geriausi draugai, dėl manęs pykstasi...

- Mes viską išsiaiškinsim Lis...

- Aš ... Nežinau... – tariau. Labai susikrimtau.

- Pasiilgau tavęs...

- Aš irgi... – tyliai tariau.

- Man už valandos koncertas, turiu eiti...

- Sėkmės Lou... Myliu...

- Iki saulyt... – jis padėjo ragelį. Griuvau ant sofos ir pradėjau žliumbt. Tyliai. Nenorėjau, kad Hazza ateitų. Norėjau mirt. Šiuo momentu tikrai to norėjau. Louis, Harry, Erikas... Aš.. Aš nebegaliu... Nebenoriu viso šito... Reikia kažką daryti... Atsistojau ir nusišluosčiau ašaras. Nuėjau į savo kambarį. Tyliai pradėjau krautis daiktus. Išeisiu. Nežinau kur... Bet paliksiu visus ramybėje. Taip bus geriau. Palauksiu nakties ir išeisiu, kad Harry negirdėtų. Baigiau krautis daiktus, tuomet susiradau popieriaus lapą ir rašiklį. Paliksiu Hazzai raštelį... Cituoju :

'' Mielas Harry,

Neieškok manęs... Ir prašau kol kas neskambink Louis'ui... Bent jau iki tol, kol jis nebaigs turo... Nenoriu jog jis jaudintųsi. Tu taip pat nesijaudink, pažadu, jog viskas bus gerai... Išėjau dėl to, kad nenoriu stoti tarp tavęs ir Louis'o... Nebegaliu šito pakelti. Nepyk. Kur eisiu? Nežinau, bet kaip ir sakiau, neieškok... Daugiau manęs nebepamatysi... Tiksliau sakant, nebepamatysit visi. Patikėk, taip bus geriau... Bus taip, kaip iki tol, kol pasirodžiau aš. Viskas bus paprasčiau. Dėkui už viską ką padarei dėl manęs. Myliu jus visus... Dar kart atleiskit ir... Iki. Elisabeth. ''

Gal nebus banalu... Tikiuosi, nes nebežinojau, ką toliau rašyt. Sulaukiau vakaro, Harry sėdėjo svetainėje.

- Kodėl nemiegi? – paklausiau prisėdusi šalia.

- Jau eisiu... Pavargau... – tarė jis.

- Atleisk... – tariau. Jis pasisuko į mane.

- Už ką? – paklausė.

- Už viską... – tariau. Harry atsistojo.

- Neatsiprašinėk... Aš pats elgiausi... Nekaip. Bet toks jau esu...

- Kas buvo tas buvo... Labanakt... – tariau, atsistojau ir apkabinau jį. Tai paskutinis mūsų apsikabinimas, tad mėgavausi juo. Paskutinį kartą įkvėpiau Harrio kvepalų kvapo.

- Saldžių ... – tarė jis ir paleido mane. Paskutinį kartą pažvelgiau į jo žalias akis. Jis nuėjo. Ir gerai, nes dar akimirka ir būčiau apsigalvojus. Nupėdinau į savo kambarį. Ten palaukiau valandą, kol Harry užmigo. Pasiėmiau Lilo ir lagaminus. Laiškelį palikau ant virtuvės stalo. Tyliai išėjau. Kai išlindau į gatvę, mano skruostais jau ritosi ašaros.

- Iki ... – pasakiau, nors žinau, kad nei vienas iš jų manęs negirdėjo.