Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA 2. Part 45.

Įdėmiai pažvelgiau tiesiai Liam į akis.

- Liam, ką turi omenyje sakydamas, jog jis gali sau ką nors pasidaryti? – mano kvėpavimas dažnėjo. Liam nusuko akis, matyt neatlaikė mano žvilgsnio.

- Tiesiog ... – sugriebiau Liam veidą delnais ir priverčiau pažiūrėti į mane.

- Sakyk.

- Jo nepaleidžia iš areštinės vien tik dėlto, kad jis gali sukelti pavojų sau.

- Nori pasakyti, jis gali save sužaloti??

- Pareigūnai to baiminasi, todėl jo nepaleidžia...

- O Niall???

- Su juo viskas gerai... Jis tiesiog nenori palikti Lou vieno... – paleidau Liam veidą ir žengiau žingsnį atgal. Akimis ieškojau Zayn'o. Jis stovėjo prie Harriuko palatos ir kalbėjo telefonu. Pribėgau prie jo ir išplėšiau ragelį jam iš rankų.

- Alio??

- Atsiprašau? – išgirdau vyrišką balsą.

- Su kuo kalbu?

- To paties norėčiau paklausti jūsų.

- Esu Elisabeth Hardi. Ar jūs pareigūnas suėmęs Louis Tomlinson ir Niall Horan?

- Taip, aš. Kuom galėčiau padėti? Ir kur ponas Zayn Malik?

- Jis šiuo metu nebegali kalbėti. – pažvelgiau į Zayn atsiprašomu žvilgsniu. – Man reikia tuoj pat susitikti ar bent pakalbėti su Louis.

- Panele, nuleiskite toną. Šiuo metu tai yra neįmanoma...

- Klausykite gerbiamasis, aš esu Louis Tomlinson mergina, tai jis dėl mano kaltės turi dabar sėdėti areštinėje.

- Tai jūs ta panelė, kurią sumušė ieškomasis??

- Taip, ir aš žinau kaip ieškomasis atrodo ir koks jo vardas.  Kadangi pati atvykti negaliu, nes esu ligoninėje, jūs turite atvažiuoti čia ir mane apklausti.

- Gerai...

- Tik su viena sąlyga. Neduosiu parodymų tol, kol nepasimatysiu su Louis ir Niall. – Zayn spoksojo į mane. Galbūt šiek tiek per šiurkščiai kalbėjau kaip su pareigūnu, tačiau man Louis rūpėjo labiau už bet ką kitą pasaulyje... Taip pat ir mano geriausias draugas.

- Gerai, jūsų viršus panele Hardi. Atvyksime jūsų apklausti už poros valandų...

- Dėkui, iki pasimatymo. – tai tarusi padėjau ragelį ir atidaviau jį Zayn.

- Oho... – tarė jis. Aš tiesiog nusišypsojau. Dirbtina šypsena. Kitokios šiuo metu išspausti negalėjau. Liam stovėjo šalia. Vien pažiūrėjus į jo akis buvo galima apsiverkti...

- Gal kuris nors iš jūsų galėtumėt palydėti mane į palatą? – paprašiau.

- Žinoma. – Zayn ir Liam tarė vienu metu.

- Zayn lik čia... – liepiau jam. – Prižiūrėk Harry...

- Na, nepaisant to, kad mums negalima eiti į palatą, prižiūrėsiu jį nuotoliniu būdu... – tai taręs Zayn šyptelėjo pusę lūpų. Su Liam nusileidom į trečiąjį aukštą. Kaip tik tuo momentu man pradėjo nežmoniškai perštėti visas užbintuotas žaizdas. Susmukau ant lovos ir susiraukiau iš skausmo.

- Lisut, viskas gerai? – Liam griebė man už rankos.

- Man rodos morfijaus poveikis baigėsi... – tariau ir per prievartą nusišypsojau, vien tam, kad nuraminčiau jį.

- Pakviesiu daktarą...

- Nereik... – nenorėjau likt viena.

- Na, man tereikia paspausti vieną mygtuką. – tarė Liam ir liūdnai šyptelėjo paspaudęs mygtuką šalia lovos.

- Ačiū ... – tariau ir paglosčiau jo ranką, kuri buvo ant manosios. – Kaip... – jau ruošiausi užduoti jam klausimą, bet mane vėl užtildė nežmoniškas skausmas. Užsimerkiau. Ašara  nuriedėjo per skruostą. Liam ją nuvalė.

- Kur tie gydytojai, kai jų labiausiai reikia...

- Viskas.... gerai... – tariau, kai skausmas kiek atslūgo. – Kaip Danielle?

- Jai viskas gerai... Tik ji nežmoniškai pergyvena dėl tavęs, Harrio ir Lou...

- Pasiilgau jos...

- Ji tikrai norėtų būti čia, bet čia nelabai ką įleidžia... Ji ne išimtis...

- Liam... Atleisk, kad sugadinau tavo gimtadienį... – atsiprašiau. Jis išplėtė savo rudas akis.

- Juk jis dar už kelių dienų...

- Nesvarbu... Aš jį sugadinau... Bet mes atsiimsim, pažadu... Vos tik viskas susitvarkys... – stengiausi nepravirkt, nes visos Niall ir Zayn pastangos nuėjo perniek.

- Lis neatsiprašinėk ! Tu nekalta... – kaip tik tuo metu į palatą įėjo gydytojas Dan.

- O, kažkas atsikėlė.... – tarė jis ir nusišypsojo. Rankoje jis nešė lašelinę. Mane nupurtė. Nekenčiu jų.

- Daktare, jai skauda.... – Liam rūpinosi manim kaip koks vyresnysis brolis jaunesnis už mane.

- Na, matyt vaistų poveikis pasibaigė. Elisabeth, tu vaikščiojai? – Dan pažvelgė į mano nešvarias pėdas ir nepatikliai pažiūrėjo į akis.

- Man reikėjo sužinoti kaip laikos Harry... – paaiškinau, kol jis kabino lašelinę.

- Ak, tam vaikinukui nepasisekė tai kaip tau... – užsimerkiau.

- Man dabar reikia neužmigt. – stengiausi nukreipt mintis. – Atvažiuos pareigūnai apklausti manęs, negaliu miegot...

- Šie nuskausminamieji nėra stiprūs, tad neužmigsi.. – tarė gydytojas baigęs tvarkyti lašelinę. - Būtų gerai, jog daugiau nebevaikščiotum. Tau reikia taupyti jėgas.

- Dėkui ... – padėkojo Liam už mane. Dan išėjo. Atsiguliau į lovą. Su prijungta lašeline aš bejėgė.

- Jei vis dėlto užmigčiau... Pakelk mane, kai jie atvažiuos... – paprašiau. Liam palinksėjo galva. Užmerkiau akis. Nežinau kiek laiko prabėgo, bet kai atsimerkiau palatoje buvau viena. Iš koridoriaus išgirdau šūksnius.

- Leiskite man ją pamatyti ! – šaukė pažįstamas balsas.

- Louis ! – sušukau ir nusiplėšiau lašelinę sau nuo rankos bėgdama link palatos durų. Atplėšus jas pasileidau bėgti koridorium.