Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA 3. Part 27.

 Louis griebėsi delnu už veido, bet atgal netrenkė.

- Tu niekada neišmoksi nesikišt ne į savo reikalus, taip? – paklausė Lou pažvelgęs į delną. Ant jo buvo kraujo. Haz praskėlė jam lūpą.

- Ar tu bent suvoki ką kalbi?? Ką sakei Elisabeth?? Tu atsisakai dviejų pačių nuostabiausių šiame pasaulyje dalykų ! Jos ir to vaikelio ! – Harry nesitvardė ir rėkdamas rodė į mane.

- Harry raminkis. – pagaliau prisiverčiau kažką pasakyt.

- Aš pasikarščiavau, nebūtinai už tai buvo man duot į snukį. – Louis piktai dėbtelėjo į Harry.

- Aš tai padaryti jau seniai norėjau, tik nebuvo progos. – abu su Louis nutilom ir susižvalgėm. Rodos abu negalėjome patikėti Harry žodžiais.

- Baigiam šitas nesąmones. Važiuojam namo. – tariau ir nusisukau nuo jų.

- Tavęs aš nevešiu. – išgirdau Haz sakantį Lou.

- Harry, nustok. Vežk mus namo. Jei mes su Louis susipykome, tai nereiškia, kad turi ant jo užsisėsti. – tariau ir Haz rodos susivokė. Visi sulipome į automobilį. Padaviau Louis'ui servetėlę kad apsivalytų lūpą. Važiavome tylėdami. Haz sustojo prie buto. – Ačiū, jog parvežei. – tariau ir išlipau. Lou jam netarė nei žodžio. Kai įėjome į būtą, Louis padėjo savo ranką man ant peties.

- Gal galime pasikalbėti? – pažvelgiau į jį.

- O yra apie ką? – Harry stebėjo mus.

- Prašau... – Louis nudelbė akis. Pasidaviau.

- Eime į mūsų kambarį. – tariau ir nuėjau. Lou sekė paskui. Jis uždarė duris. – Na, ką norėtum pasakyti? – paklausiau pasisukus į jį.

- Elisabeth, aš pasikarščiavau. Nenorėjau pasakyti to, ką pasakiau apie mūsų vaikelį.

- Bet tu pasakei Lou... Ir tai tikrai stipriai mane įskaudino. – tariau pridėjusi ranką prie pilvuko.

- Aš buvau pasimetęs... Nežinojau kur dėtis... Man išsprūdo. Lis, aš labai gailiuosi... Ar suteiksi man dar vieną šansą? – Louis akys blizgėjo.

- Aš nežinau... – tariau ir atsisėdau ant lovos. Pajutau savo ranką Louis delnuose.

- Klausyk, Lis... Mes kartu tai ištversim, gerai? Aš tau pažadu. Viskas bus gerai. Mes trise būsime laimingi. Mūsų šeima bus nuostabi.

- Šeima... – tariau lyg pati sau. Tas žodis šildė. Tuomet prisiminiau Harry. Gal mes net nebūsime šeima, tačiau kol kas nenorėjau nieko sakyti Lou. Juk dar nieks neaišku. - Einu pakalbėsiu su Harriu.

- Būk atsargi... – Louis atrodė susirūpinęs.

- Louis man taip gaila dėl viso šito... Jūs pykstatės per mane...

- Mes seniai nebe geriausi draugai, Lis... kuo toliau tuo labiau vienas nuo kito tolstam. Ir tai įtakoji tikrai ne tu. Tiesiog taip yra... – nebegalėjau to klausytis. Palikau Louis mūsų kambaryje. Harry sėdėjo ant sofos ir junginėjo tv kanalus.

- Harry... – tariau, kai priėjau jam iš už nugaros. Jis pasisuko į mane.

- Kaip tu? – paklausė jis.

- Reikia pakalbėti – tariau ir priėjusi prisėdau šalia jo.

- Tu neatsakei į mano klausimą.

- Dabar tai nesvarbu. Harry, kodėl tai padarei? Aš pasikviečiau tave, nes man reikėjo, jog tuo momentu būtum šalia... O ne tam, kad įkrėstum Lou.

- Aš tiesiog nesuvokiu, kokiu debilu reikia būti, kad pasiūlyti savo mylimai panelei darytis abortą... – Haz užsimerkė.

- Mes susitaikėme. – pakartojau.

- Elisabeth, tu jį tikrai myli? – Harry įdėmiai pažvelgė į mane. Aš sudvejojau. KODĖL PO GALAIS AŠ DVEJOJU?