Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA 2. Part 47.

Jis garsiai kvėpuodamas priėjo prie manęs.

- Zayn, kas buvo ?? – paklausiau. Mano širdis ėmė baladotis.

- Harry ... – tarė jis.

- Kas jam?? Zayn? Kas atsitiko? SAKYK ! – tariau pradėjus panikuoti. Louis laikė mane už rankos.

- Jis atsikėlė ! – vos tai išgirdus pradėjau bėgti laiptų link. – Lis, ten nieko neleidžia ! – sušuko Zayn, bet man tai nerūpėjo. Harry atsikėlė, reiškias nėra taip jau blogai. Užlėkiau laiptais. Girdėjau, jog jie seka man iš paskos.

- Jis prabudo ! – tarė Liam stovėdamas prie Harrio palatos šypsodamasis. Kaip gera buvo matyt jo šypseną.

- Ten nieko neleidžia? Ką jie jam daro?? – paklausiau šiek tiek pridususi.

- Neleidžia... Ten suėjo kokie penki daktarai... – kaip tik ant šių žodžių atsivėrė palatos durys. Išėjo vienas iš gydytojų.

- Kaip jis?? – paklausiau pervėrusi jį žvilgsniu.

- Pacientas prašo Elisabeth ... Tiksliau sakant reikalauja... Jam viskas gerai, tik negalima nervintis.

- Aš Elisabeth... Galiu užeit? – tunelio gale sužibo viltis.

- Taip. – tarė gydytojas, paskui jį iš palatos išėjo likę keturi.

- Jeigu kas, kvieskite mus. – tarė seselė.

- Ar jam viskas bus gerai?? – išgirdau Louis klausimą. Toliau nieko nebegirdėjau. Įėjau į palatą ir drebančiomis rankomis uždariau duris. Atsisukau į Harry. Jis vis dar gulėjo prijungtas prie tų pypsinčių aparatų. Jis šypsojosi.

- Harry... – tariau ir lėtai pradėjau eiti link jo lovos. – Prabudai... – jis tylėjo. Pradėjau nervintis. Prisėdau ant lovos krašto. – Kaip jautiesi? – jis atsiduso.

- Dabar jau viskas gerai... – nusišypsojau. – Jaudinaus dėl tavęs...

- Man viskas gerai...  Tai mes dėl tavęs jaudinomės...

- Na, deja aš gyvas... Kol kas... – išplėčiau akis.

- Deja? Kol kas? Harry, nejuokauk taip žiauriai ! – jis liūdnai šyptelėjo.

- Be manęs viskas būtų paprasčiau... Jums būtų lengviau....

- Tau turbūt smarkiai sutrenkė galvą... Ar bent suvoki, ką kalbi?? Man Tavęs reikia..

- Puikiai viską suvokiu. Buvau tikras asilas. Daugiau tai nebepasikartos.

- Ššš ... Ramiai... Viskas gerai. Dabar tau reikia ilsėtis... – tai tarusi paglosčiau jo skruostą. Jo akys nukrypo į mano subintuotą ranką, tuomet koją. Jis su baime pažvelgė man į akis.

- Tai jo darbas???

- Nesvarbu ... – tariau ir liūdnokai šyptelėjau.

- Aš jį užmušiu. Prisiekiu. Jis lavonas. – vienas iš aparatų ėmė dažniau pypsėti.

- Harry nurimk ! Tau negalima nervintis. Man viskas gerai...

- Aha, matau... Tu tik subintuota nuo galvos iki kojų...

- Tokios žaizdos sugija.

- O jis nebesugis. Prisiekiu, jei kada sutiksiu jį, nudėsiu. O jei nesutiksiu, susirasiu ir tuomet jam galas.

- Harry nustok.

- Aš jo nekenčiu.

- Šaaaa. Jis dabar policijos reikalas. – Hazza giliai įkvėpė ir atsiduso iš skausmo. – Ką skauda?? Harry? Viskas gerai?

- Nesinervink... Tik biški suskaudo galvą...

- Pakviesiu gydytojus.

- Ne.

- Tau reikia ilsėtis. – neatlyžau. Jis pasidavė.

- Gerai. Bet pabūk čia, kol užmigsiu...

- Žinoma ... – tariau ir paglosčiau jo plaukus.

- Ačiū ... – jis nusišypsojo. Jo skruoste pasirodė duobutė.

- Svarbiausia dabar, jog tu pasveiktum...

- Dėl tavęs...

- Ir berniukų ...

- Taip .

- Saldžių sapnų ... –tariau ir pabučiavau jam į kaktą. Jis sunkiai atsiduso ir užmerkė akis. Kol stengiausi sutramdyti ašaras Harry užmigo.