Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA 3. Part 8.

*ĮVYKIAI JUSTINO AKIMIS*

Išgirdęs Fall dainą nedrąsiai nuleidau rankas jai ant klubų. Ji savo didelėm akim pažvelgė į mane ir aš šyptelėjau. Tačiau vos po poros sekundžių jos akys ėmė kažko ieškoti tarp žmonių.

- Ar kas ne taip? – paklausiau. Abu lėtai šokom pagal muziką.

- Man biški reikia Niallerio... – tarė ji atsiprašomai pažvelgus į mane. Nusišypsojau, štai kur tikra draugystė. Jie negali būti atskirai skambant jų dainai. Tuomet už Elisabeth pamačiau kaip Niall į mus spokso. Greit atitraukiau rankas jai nuo klubų.

- Jis už tavęs. – tariau ir nuėjau paieškoti ko atsigerti, palikdamas juos vienus.

* ĮVYKIAI ELISABETH AKIMIS *

Apsisukau ir pamačiau skvarbų Niall žvilgsnį už kokių 7 metrų nuo manęs. Pakviečiau jį pirštu, kad prieitų. Niall išsišiepė. Jau skambėjo dainos vidurys.

- Jau galvojau, kad neatsisuksi... – tarė Niall ir apkabinęs prisitraukė mane arčiau. Nusišypsojau.

- Tai mūsų daina. Kai ji groja, galiu galvoti tik apie savo geriausią draugą. – mačiau kaip Niall'ui šie žodžiai glostė širdį. Staiga prie mūsų priėjo Nina.

- Gal galėtumėt ne taip akivaizdžiai ? Šiaip ir aš čia esu. – ji atrodė įsižeidusi ir supykusi.

- Nina, mes tik šokam. – tarė Niall šiek tiek atleidęs rankas nuo manęs.

- Jūs flirtuojat. – Nina neatlyžo, nors nesupratau apie ką ji dabar. Nes mes tikrai tik šokom.

- Klausyk Nina, čia nieko nėra. Tiesiog mums su Niall ši daina yra labai svarbi. Neįsigalvok to ko nėra. Niall tavo. – rodos man pavyko ją nuraminti. Ji dar kart nužvelgė mus su Niall ir nuėjo. Niall atsipūtė.

-Nemanai, kad ji kažką įtaria dėl to kas įvyko per mano gimtadienį? – paklausė Niall. Išsigandusi pažvelgiau į jį.

- Iš kur ji galėtų tai žinoti??

- Lis, tu niekam neprasitarei?

- Niekad to nebūčiau padariusi... Niall, ar tu manimi nepasitiki?

- Pasitikiu... Tiesiog keista, kad Nina taip reaguoja. – jis nudelbė akis į mūsų kojas.

- Niall, panelės pavydžios. Taip visada buvo ir bus.

- Na, tu nepavydi. – tarė Niall vis dar nežiūrėdamas į mane. Garsiai nusijuokiau.

- Aš labai labai pavydi. Eleanor'ai pavydėjau Louis'o, Selenai – Justino... Čia žinoma prieš kažkiek tai metų, bet vis tiek...

- Ak, tiesa. Norėjau su tavim pakalbėt apie JB. – šypsena nuo mano veido dingo. Ar mes turime ką nors apie jį kalbėti?

- Aš klausau. – tariau šiek tiek susinervinusi.

- Tau patinka Justinas? – paklausė Niall. Iš pradžių nesupratau apie ką jis.

- Taip, žinoma. – atsakiau. Niall pagaliau pakėlė akis ir nusišypsojo.

- Rimtaii? – dabar supratau kokios specifikos buvo jo klausimas. Jis klausė ar Justinas patinka man kaip vaikinas, o ne kaip draugas.

- Ta prasme, jis man labai patinka kaip draugas. – patikslinau jį.

- O jei daugiau?

- Niall, kur tu lenki? – paklausiau, nes man pasidarė nejauku, Kaip tik baigė skambėti mūsų daina.

- Lis, aš norėčiau, jog tu būtum su juo. Jis tave vertina taip stipriai, kaip ir aš. Jis tavęs niekad neįskaudins. Jis ne kaip Lou ar Hazza.

- Nesupratau? – dabar buvau tikrai pasimetus. Niall nori, kad būčiau su Justinu.

- Aš tiesiog siūlau pabandyti tau ką nors su juo... – negalėjau patikėti Niallerio žodžiais.

- Niall ! Prašau, pasakyk, kad tu juokauji. Nes dabar tai tikrai nusišneki. – tariau šiek tiek panikuodama.

- Aš nejuokauju. Juk jūs bučiavotės ir visą kitą...

- Aš tik kelis kartus jį pabučiavau, nes norėjau padėkoti jam už žiedą. Daugiau nieko nebuvo.

- Bet juk gali būti? – nuo kada po velniais Niall nori mane supiršti su Justin??

- Kodėl tu nenori, kad aš būčiau su Louis? – Harrio neminėjau.

- Nes jis tave pastoviai skaudina... O skaudindamas tave – skaudina ir mane.

- Ak, Niall. Manau, turi pakankamai problemų savo gyvenime.... Aš savo gyvenimą kaip nors susitvarkysiu pati. Ačiū. – tariau ir apkabinus jį nuėjau prie baro. Čia sėdėjo visi berniukai ir kalbėjosi, o kitam baro gale kokteilį gėrė vienas Justinas. Jau ruošiausi eiti palaikyti jam kompanijos, kai mane sustabdė Louis. Atsisukau.

- Kur eini? – paklausė jis, nepatikliai pažvelgęs į JB kitam baro gale.

- Pas Justiną. Kas yra?

- Mes jau važiuosim. – Louis jautė, jog gali kontroliuoti mane. Tačiau taip nebebuvo.

- Kur ??

- Namo. Susitarėm visi susirinkti ir pasėdėti kaip senais laikais. Juk tu to norėjai?

- Taip, bet pirma einu atsisveikint su Justinu. Manau jums irgi vertėtų padėkoti visiems kas čia atėjo. – pasiūliau, nužvelgusi visus berniukus, išskyrus Niall, nes jo čia nebuvo. Louis palingavo galvą ir aš nuėjau prie Justino. – Skanaus !

- Oo... čia tu. Dėkui. – tarė JB ir šyptelėjo. – Viskas gerai?

- Ta prasme? – šį kart jau pasitikslinau apie ką esu klausiama.

- Su Niall. Jis dėl kažko pyksta? – mačiau, jog Justinui tai tikrai rūpėjo. Jis buvo nuoširdus.

- Nee ! Kaip tik atvirkščiai... – tariau ir Justinas suraukė antakius.

- Rimtai?? Tai jis nepyksta?

- O kodėl jis turėtų pykti? – paklausiau.

- Na, nuvogiau jo geriausią draugę, per jo dainą...

- Ta daina ir tavo ! Be to, tu mane gražinai, taigi – chill !

- Tu sakei, kad viskas kaip tik ,, atvirkščiai '', ką tuom norėjai pasakyti?

- Niall nori, kad būtume kartu... – paaiškinau. Justinas liūdnai pažvelgė į mane.

- Bet to nenori tu... – mano širdis nusirito į kulnus.

- Justin ! Aš nesenai išsiskyriau su Louis, Harry man neduoda ramybės, grupė iširo, Niall bando mane įkalbėti būti su tavim... Aš pasimetusi. – tariau susiėmusi sau už galvos. Pajutau šiltą Justino ranką sau ant peties.

- Atleisk... Pats nežinau, kas man pasidarė. Vaikinai ir taip manęs nemėgsta, o aš čia dar kažką planuoju...

- Planuoji? – paklausiau vis dar neatleisdama rankų nuo galvos.

- Na tu man tikrai labai patinki. Bet aš suprantu, tau reikia laiko. Jei ko iš manęs reikės – paskambink. Ryt aš išskrendu į JAV...

- Ačiū tau už viską. – tariau apsimetusi, jog pirmosios jo sakinio dalies negirdėjau.

- Tai iki? – paklausė Justinas ištiesęs į mane rankas, jog apsikabintumėme.

- Iki. – tariau ir apsikabinau jį. Taip kurį laiką stovėjome. Jaučiau jo kvėpavimą man į viršugalvį, girdėjau kaip plakė jo širdis. Girdėjau ir jo balsą šalia mano ausies. – Aš tavęs pasiilgsiu.

- Aš tavęs irgi. – tariau ir atsitraukiau nuo jo. Justinas man mirktelėjo ir išėjo. Čia viena iš tų akimirkų kai nebežinojau ką daryti, ką galvoti. Taip stovėjau iki tol, kol išgirdau Zayn balsą šalia savęs.

- Jau važiuojame. – giliai įkvėpiau ir su berniukais išėjau į gryną nakties orą, dar girdėdama, kaip klube svečiai šaukia berniukams : AČIŪ.