Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA 2. Part 71.

Grįžome laukan susikibę už rankų. Tiesą sakant tai niekam neužkliuvo, nes visi žinojo, jog esame geriausi draugai. Vos tik pasirodėme, prie mūsų pribėgo Nina.

- Kur buvai Niall? Visur tavęs ieškojau... – tarė ji.

- Kalbėjau su Lis. – tarė Niall stipriau suspaudęs mano ranką.

- Hm... Na nespėjot atsisveikinti su Leona. Ji ilgiau negalėjo čia likti...

- Nieko tokio, neabejoju jie dar susitiks. – tarė Justinas priėjęs prie mūsų.

- Taip... – tarė Niall. Paleidau jo ranką. Grojo tranki muzika. Nina nusivedė Niall į šoną, tad likau stovėti su Justinu.

- Kur Louis? – paklausiau, nes niekur jo nemačiau.

- Nežinau, aš jau kuris laikas jo nemačiau. – tarė JB.

- Kiek laiko galėsi čia būti?

- Nežinau. Kol man paskambins. Manau, kad turime pakankamai laiko. – tai nuskambėjo keistai. – Čia labai garsu, gal nori nueiti kur nors pasikalbėti, kur ramiau?

- Gerai. – Justinas apkabino mane per petį ir patraukėme į parką netoliese. Justinas dar pagriebė pora kokteilių ir vieną padavė man.

- Na, tai pasakok VISKĄ kas tau nutiko. – liepė jis, kai prisėdome ant suoliuko. Čia vis dar girdėjosi muzika iš vakarėlio. Pakabintos ant medžių kalėdinės lemputės mus apšvietė.

- Ką viską? – paklausiau šiek tiek pasimetusi.

- Na, kiek žinau keletą kartų gulėjai ligoninėje. Ir ne tu viena... – Justinas supratingai pažvelgė į mane. – Elisabeth, išvis kaip viskas prasidėjo? Kaip ... Na žinai, tu ir Louis susipažinot? – nežinojau ar galiu pasitikėti Justinu. Nežinojau, kiek jam galiu pasakoti, tad kurį laiką tylėjau. – Klausyk, jei nenori apie tai kalbėti...

- Ne, viskas gerai. – tariau. Nusprendžiau jam išsilieti. Juk visą laiką visa tai laikiau savyje. Be to, netikiu, jog Justinas linkėtų man blogo. – Žinai tą vaikiną, Eriką, vakarėlyje?

- Taip, žinau. Kalbėjau su juo apie riedlentes.

- Tai vat, iš pradžių aš draugavau su juo...

- Su Eriku??? – Justinas kiek pasimetė.

- Taip. Viskas vyko kokius 8 mėnesius. – šyptelėjau pati sau. Kaip greitai bėga laikas... – Su Lou susipažinau pavasarį.

- Kaip? – Justinas vis smalsavo.

- Čia buvo kaip iš kokio serialo. Skubėjau į darbą su puodeliu kavos ir išsitėškiau į Lou. Na, o tada žinai kaip būna. Jis ėmė atsiprašinėti, po to pakvietė pavakarieniauti. Erikas sužinojo ir tiesiogine to žodžio prasme įtūžo. – akyse sužibo ašaros prisiminus tolesnius įvykius.

- Ką jis darė?

- Mes smarkiai susipykome. Kai grįžau namo ir norėjau su juo pasikalbėti, ar bent jau susirinkti daiktų, jis buvo girtas. Buvau viena ir matyt jį labai suerzinau. Jis man sudavė. – Justino akys išsiplėtė iš baimės.

- Jis tave sumušė??

- Taip. Nuo to laiko išsikrausčiau pas Lou, Harry ir Niall į butą. Po kiek laiko mečiau darbą. Berniukams prasidėjo turas, bet Harry susirgo ir liko Londone su manimi. Taip gavosi, jog mes susipykome, ir aš išėjau niekam nieko nepranešusi. – viską smarkiai trumpinau, nenorėjau Justinui pasakoti smulkmenų, ypač to, kas vyko su Harriu. – Kažkiek laiko gyvenau atskirai, slapsčiausi, nes maniau, kad tai geriau. Deja, smarkiai susirgau. – prasidėjo nemalonioji dalis.

- Ta prasme susirgai? – Justinas kuo toliau tuo labiau žvelgė į mane su baime.

- Iš pradžių man nustatė nervinę anoreksiją. Kai susitaikiau su Lou ir grįžau pas jį gyventi man buvo visai prastai ir vieną dieną tiesiog susmukau. Prabudus ligoninėje buvau praradus atmintį. Dėkui dievui, ilgas gydymas man padėjo.

- Tai tu sirgai anoreksija??

- Ne. Gydytojas iš pradžių mano ligą nustatė neteisingai. Tai buvo pirmas kartas kai gulėjau ligoninėje.

- Tai kodėl tu nualpai? – man apie tai buvo labai skaudu kalbėti, tad užsimerkiau, kad sulaikyčiau ašaras. Delną padėjau sau ant pilvo.

- Pasirodo buvau patyrusi persileidimą.

- Elisabeth, tu laukeisi? – rodos Justiną tai gąsdino labiau nei bet kas kitas.

- Taip. Tai buvo mano... ir  Louis kūdikis, bet mes jį praradome. – vis dar sėdėjau užsimerkusi.

- Užjaučiu...

- Po kiek laiko atsigavome. Tuomet mes susipažinome. – pagaliau šyptelėjau pažvelgusi į Justiną. – Su berniukais vykau į turą, buvome Lietuvoje... Na šitai tu žinai.

- Taip. Bet dėl ko tada vėl gulėjai ligoninėje? Su Harriu?

- Mus užpuolė. Vieną vakarą susipykau su Louis ir išėjau į lauką prasiblaškyti. Harry sekė paskui. Mus užpuolė vienas vaikinas. Harry bandė mane ginti, tačiau nesėkmingai, tad nukentėjome abu. Štai kodėl ir gulėjome ligoninėje. Per visą tą laiką susitaikiau su Eriku, labai susibendravau su Niall.

- Tu atleidai tave sumušusiam vaikinui?! – rodos Justinas negalėjo tuom patikėti.

- Taip, aš jam atleidau. Na štai, dabar jau viską žinai...

- Na taip, va iš jūsų draugystės tikrai serialą galima būtų sukurti...

- Žinau. – liūdnai šyptelėjau.

- Tai kiek laiko jus su Lou jau draugaujate?

- Neskaitant tų pertraukų, kai nebuvome kartu... hm, na netoli metų.- net pati negalėjau patikėti, kad jau praėjo šitiek laiko.

- na jau pakankamai ilgai.. Manau, turime grįžti, greit gausi savo staigmeną.

- Taip... Ačiū, kad išklausei. – padėkojau. Justinas mane apkabino.

- Dėkui, jog papasakojai. Buvo tikrai įdomu. Esi labai stipri mergina, Elisabeth, jei tiek ištvėrusi nepalūžai.

- Turbūt... – tariau. Kurį laiką sėdėjome apsikabinę. Tuomet pabaigėme kokteilius ir grįžome prie namo. Krūptelėjau, kai Louis atsidūrė tiesiai prie manęs.

- Kur buvot? – paklausė jis. Jo balso tonas nebuvo itin draugiškas.