Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA 2. Part 73.

Negalėjau tuom patikėti. Manyje susipynė visos šio vakaro, na dabar jau galima sakyti nakties emocijos. Liūdesys, pyktis, nuostaba, džiaugsmas. Viskas dabar tiesiog virė manyje. Tiesiogine to žodžio prasme pradėjau drebėti, kai iš mašinos išlido Wiz.

- Sveika. – tarė jis visiškai įprastu savo balso tonu. Jis mane apkabino. Nuo jo maikutės galėjau jausti žolės kvapą. Tiesą pasakius, dabar mane nuo jo šiek tiek pykino. Niekada nevartojau daug alkoholio, tačiau šiandien matyt jo jau padauginau, tad nesijaučiau gerai.

- Laba. – tariau. Drebėjau kaip medžio lapas ir Wiz tai pastebėjo.

- Dieve, Justinai, ką tu jai padarei? Ji smarkiai dreba.

- Aš tiesiog nekaip jaučiuosi, atleisk. – tariau, bandydama nusiraminti.

- Gal nori vandens? – paklausė Justinas.

- Ne, dėkui. Eime į vakarėlį. Tiesa, jis jau į pabaigą... – tariau.

- Aš kaip visad visur vėluoju. Na, šiaip ar taip turiu labai mažai laiko, taigi tiesiog pasisveikinsiu su visais ir viskas. – tarė Wiz, kai įėjome į namą.

- Spėju, čia visi jau smigę... – tariau, bet nustebau, kai kieme pamačiau visus šokančius. Na, nevisus. Harry sėdėjo kampe ir tiesiog spoksojo. Kai pasekiau jo žvilgsnį pamačiau tai, dėl ko Harrio veido išraiška buvo neįskaitoma. Spėju dabar tokia pati buvo ir manoji. Louis šoko. Tiksliau pasakius, nešoko, o buvo susiglaudęs su Eleonor, jie lėtai judėjo, nors muzika buvo greita. Mano atmintį persmelkė visos kada nors matytos Louis ir Eleonor nuotraukos. Nežinau kiek laiko stovėjau taip spoksodama, bet Justinas mane papurtė už peties ir buvau priversta nusukti žvilgsnį.

- Esu tikras, jog jis sugebės viską paaiškint. Sąmoningai paaiškint. – Justinas bandė mane guosti. Tačiau, man ir taip viskas buvo aišku. Louis šiandien virtuvėje man melavo. Jis melavo, kad nieko nebejaučia Eleonor'ai. Ji vis dar jam daug reiškė, jis jos ilgėjosi. Aš tiesiog tylėjau. Keletas svečių, taip pat Zayn su Perrie ir Niall su Nina priėjo pasisveikint su Wiz, tad paėjau truputį į šoną. Justinas nei minutei nepaliko manęs vienos. Nežinau kodėl. Galbūt jis galvojo, jog galiu sau ką nors pasidaryti? Šią akimirką tikrai norėjau kažką sau padaryti. Nežinau, susižaloti, prarasti sąmonę ar paprasčiausiai mirti. Taip būtų lengviau ištverti, nes man skaudėjo. Regis Lou buvo nė motais, jog aš galiu tai pamatyti. Jis tiesiog mėgavosi El draugija.

- Tai štai kaip viskas baigsis... – garsiai išsakiau savo mintis kvailai šypsodamasi pro ašaras.

- Nejuokauk Lis. Viskas bus gerai. – JB bandė beviltiškai mane paguosti. Tačiau tai visiškai neguodė. Aš jam rūpėjau. Jis mane apkabino per petį ir priglaudė prie savęs. Daina pasibaigė ir jie atsitraukė vienas nuo kito. Tik tuomet Louis pamatė, kad į juos žiūriu. Jis pasimetė, nežinojo kur dėtis. Nusukau nuo jo žvilgsnį. Dabar žvelgiau tiesiog į niekur. Pasisukau į Justiną.

- Jau vėlu. Justinai, gal liksi nakvoti? Nes aš jau keliausiu į lovą. Šiandienai man įspūdžių pakanka.

- Man nepaskambino, tad manau nakvosiu, jei tik atsiras laisvos vietos. Ryte išvažiuosiu.

- Gerai, einu atsigulti. Atsiprašyk Wiz'o už mane. – šiuo metų jį buvo apspitę svečiai. Prieiga prie jo buvo neįmanoma.

- Atsiprašysiu.- tarė JB supratingai pažvelgęs į mane. Šyptelėjau, nors nemanau, kad tai buvo panašu į šypseną.

- Ačiū už staigmeną. Tu vienintelis sugebi taip nuoširdžiai nustebinti...

- Nėra už ką dėkoti. Eik pailsėk. Ryte pakalbėsime. – Stipriai apkabinau Justiną ir nupėdinau į namą. Lipant laiptais sutikau išsišiepusią Eleonor.

- Sveikinu, tu laimėjai. – tariau be jokių emocijų ir trenkiausi į ją petimi.

- Tu juk žinojai, nuo pat pradžių žinojai, kad taip ir bus. – Eleonor buvo tiesiog pakylėta.

- Kas bus? – už savęs išgirdau Lou balsą.

- Kad Eleonor bus su tavimi. – tariau atsisukusi. Louis žiūrėjo tai į mane tai į El.

- Ką jūs čia abidvi nusišnekat? – paklausė jis. Nusijuokiau.

- Man neberūpi. Saldžių jums sapnų. – tariau ir nuėjau į kambarį, trenkdama durimis. Griuvau į lovą ir apsikabinau patalynę. Išgirdau tylų beldimą į duris.

- Lis, pasikalbėkim. – Louis balso tonas buvo apgailestaujantis. Jis užėjo į kambarį.

- Dink.

- Nagi. Viskas ne taip kaip atrodo.

- O kaip Louis?? – surikau. – Tu apšmeiži Justiną, pyksti ant manęs, flirtuoji su savo buvusia panele. Kaip man jaustis Louis?? – kalbėjau pro ašaras.

- Paklausyk, aš išgėriau...

- Žiiinoma, Lou, kaltinkim alkoholį...

- Lis, juk žinai, kad tave myliu...

- Šiandien pradėjau tuom abejoti. – Lou akyse išvydau skausmą. Tačiau skaudėjo ne jam vienam.

- Negaliu patikėti, jog taip padariau... Pažadėjau niekada tavęs neįskaudinti, o šiandien padariau tai kelis kartus... – Louis kalbėjo tarsi pats sau.

- Aš ir tave skaudinau Lou ir labai dėl to gailiuosi, bet buvau apsisprendusi amžinai likti su tavimi. Tačiau dabar pamačiau, jog tu nesi pilnai apsisprendęs. Tau ji rūpi...

- Ji man niekada nerūpės taip kaip rūpi tu.

- Tai kodėl tuomet taip elgiesi, Lou???

- Aš bijojau tave prarasti... Čia kalbant apie Justiną. Bijojau, jog jis tave iš manęs atims. - beviltiškai nusijuokiau.
- Nenusišnekėk Lou.
- Tu nematai kaip viskas atrodo iš šono... Jis tavimi žavisi..

- Mes tiesiog artimi draugai, Lou... Bet tu su El tai flirtavai...

- Tai buvo mano klaida.

- Nebežinau ką daryti Lou. Tikrai.

- Pasikalbėkim ryte, gerai?

- Labanakt. – tariau ir nusisukau nuo jo. Po keleto sekundžių pajutau, kaip jis prigula šalia, uždeda vieną ranką man ant liemens. Palieku ją. Kad ir kaip pykstu ant jo, man jo reikia. O, kad jis žinotų, kaip aš jo noriu. Su tokia mintimi ir užmigau.