Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA 2. Part 42.

Po atsitrenkimo į tą žmogų, į jį net nepažvelgiau. Tiesiog pasitraukiau į šoną ir vėl pradėjau eiti. Iki tol, kol jis nepagriebė manęs už rankos.

- Elisabeth? – išgirdau savo vardą iš nepažįstamų lūpų. Tik tuomet pažvelgiau į jį. Tačiau jo vardo neatsiminiau. Rudos akys...

- Taip? – paklausiau. Nujaučiau kažką negero. Jau buvo aptemę ir nejauku.

- Čia aš, pameni? – paklausė vaikinas.

- Atleisk, bet ne. Gal gali paleisti mano ranką? – jis atleido pirštus.

- Ak taip, atleisk... Aš Ryan...

- Ar tu įsitikinęs, kad mes pažįstami? – paklausiau.

- Taip... Buvom susitikę porą kartų. Vieną kart klube, o kitą kart vežiau tave motociklu... – prisiminimai šmėstelėjo atmintin. Sustingau. Tai tas pats vaikinas, kuris norėjo mane išprievartauti. Su baime akyse pažvelgiau į jį.

- Atleisk, bet manau, tu kažką maišai... – pabandžiau neišsiduoti.

- Tuomet iš kur pogalais galėčiau žinoti tavo vardą?

- Man reikia eiti...

- Galiu tave palydėti?

- Nereikia... – jis vėl paėmė man už rankos.

- Nagi, pasakyk kur eini, palydėsiu... – jis neatlyžo.

- Ačiū nereikia, paleisk mane. – pradėjau panikuoti. Mano kvėpavimas dažnėjo.

- Na Elisabeth, taigi ten buvo seni laikai... Nebepyk...

- Paleisk pasakiau ! – surikau. Nespėjau susigaudyti, kaip išgirdau Harry balsą.

- Paleisk ją. – šaltai tarė jis, grėsmingu balsu.

- Kas tu toks? – paklausė Ryan vis dar laikydamas mano ranką.

- Ne tavo reikalas kas aš toks, paleisk Elisabeth. – pagaliau Ryan atleido savo ranką nuo manosios. Atsitraukiau nuo jo per porą žingsnių. – Tau viskas gerai? – paklausė Harry priglaudęs mane prie savęs.

- Taip ... – tariau. Ryan spoksojo tiesiai man į akis. Mane nukrėtė šiurpas.

- Mes dar susitiksim. – tarė jis man ir išsišiepė. Tuomet nuėjo šalin.

- Ar jis ką nors tau padarė? – paklausė Harry pasisukęs į mane.

- Ne, man viskas gerai...

- Lis, eime namo...

- Nenoriu... Vėl pyksiuos su Louis.. Aš pavargau nuo to...

- Jis kvailas, kad taip daro...

- Ne. Aš jam įgrįsau..

- Jis neturi teisės pykt. Tas tavo paliktas raštelis... – pažvelgiau Harriui į akis.

- Tu jį paėmei???

- Na taip...

- Kodėl Harry? Kodėl neparodei jo Louis'ui??? – Jis nudelbė akis.

- Atleisk...

- Kodėl taip padarei?

- Aš jau pats nebežinau kodėl taip elgiuosi, Lis... Aš taip tave myliu, kad darau kvailus dalykus...

- Šitą pastebėjau... – prisiminiau visas problemas su Harry. – Manau man reikia išsikraustyti... Taip dings visi tie nemalonumai. – Harry išplėtė akis.

- Ne. Tu negali...

- Taip reikia... Man nusibodo visa tai...

- Aš pasitaisysiu Lis, tik prašau lik...

- Viskas ne vien dėl tavęs Hazza... – jis uždėjo savo rankas man ant liemens.

- Prašau... Suteik man šansą... – tuomet prisitraukė mane prie savęs.

- Šansą kame? – paklausiau žvelgdama jam į akis.

- Šansą pasitaisyti... – jaučiau jo alsavimą sau į veidą. Užsimerkiau ir giliai įkvėpiau.

- Harry...

- Prašau Lis.. Nagi... – nespėjau sureaguoti kaip Harry susmuko tiesiai prie mano kojų. Atšokau nuo jo per 2 metrus. Tuomet pažvelgiau tiesiai. Čia stovėjo Ryan su kastetu. Harry gulėjo man prie kojų susiėmęs sau už galvos.

- Ką tu padarei??! – surikau ir suklupau prie Hazzos. Griebiau savo telefoną ir surinkau 911. Ryan griebė mane už rankos ir pradėjo tempti asfaltu. Skaudėjo. – Paleisk mane ! – surikau ir bandžiau spyriotis.

- Mes jūsų klausome? Kas nutiko? – išgirdau balsą per telefoną.

- Padėkite man ! Prašau.... – surikau į ragelį. – Esu Londono pakraštį prie ... – nespėjau pasakyti. Ryan griebė ragelį ir išteškė ant žemės. Šis dužo į daug šipulėlių. Jis ir toliau mane vilko asfaltu. Žiūrėjau į tolstantį Harry. Jis bandė atsikelti. Iš jo galvos kapsėjo kraujas. Nejaugi taip viskas ir baigsis?