Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA 2. Part 72.

Nerūpestingai nusišypsojau.

- Kalbėjomės su Justinu.

- Aišku. – tarė Lou ir nusisuko nuo manęs. Jis akivaizdžiai pyko, nors tikrai nebuvo ko.

- Žmogau, klausyk... – pradėjo sakyti Justinas, padėjęs ranką ant Louis peties. Šis ją nupurtė.

- Louis liaukis ! – surikau, nes tai man pasirodė žiauriai nemandagu.

- Aš nieko nedarau. – tarė Lou pažvelgęs į mane, tuomet pakėlęs akis į Justin.

- Galėtum elgtis mandagiau. – tariau. Louis pašaipiai nusijuokė.

- Gali pykt ant manęs dėl to nesusipratimo per telefoną, bet Elisabeth čia nekišk. – tarė Justinas.

- Tai tu dabar jos advokatas ar kaip? – Louis kuo toliau tuo labiau mane nervino.

- Kas vyksta? – paklausė priėjęs Harry. Šaunu, darom incidentą dėl nieko.

- Hazza nesikišk. – liepiau jam.

- Šitas šmikis neatsiknisa nuo Lis. – šiurkščiai tarė Lou. Negalėjau patikėti, jog Louis tai pasakė. Šito buvo per daug. Suprantu, jis buvo išgėręs ir piktas, bet įžeidinėti Justiną dėl nieko buvo neteisinga. Justinas pasimetė.

- Tu neįtikėtinas! – įšrėžiau. Griebiau Justiną už riešo ir nusitempiau per namo vidų, į mašinų aikštelę, palikdama Louis su Harry stovėti. Kai priėjome prie JB mašinos, koja iš nervų spyriau į padangą. – Kaip aš pavargau nuo to ! atsiprašau dėl jo... Nesuprantu, kas jam darosi...

- Aš to nusipelniau. – jis šyptelėjo ir atsirėmė nugara į mašiną.

- Nenusišnekėk gerai ! – surikau panėrus pirštus į plaukus.

- Nesinervuok, Lis. Aš per daug įsijaučiau. Louis mane bando apraminti. Jis tiesiog bijo tave prarasti.

- Tai juokinga. – suprunkščiau. – Nejaugi kas nors tikrai mano, kad toks vaikinas kaip tu, kada nors atkreiptų dėmesį į mane? – Justinas nudelbė akis.

- Kodėl taip save nuvertini ? – jis paklausė vis dar nežiūrėdamas į mane.

- Tiesiog aš viso to nenusipelniau. Aš net Louis'o nenusipelnau, sugebu jį tik nervinti.

- Tu nesupranti ką kalbi...- Jis apkabino mane per petį.

- Pavargau nuo visko... Erikas, Louis, tu, Harry... – tariau ir iškart pasigailėjau. Visad kažkas išsprūsta... Justinas iš viršaus pažvelgė į mane.

- Harry? O kas su juo?

- Nieko. Nieko. Čia jau kita istorija. Pamiršk. – tariau dar labiau susinervinus.

- Lis, juk gali manim pasitikėti.

- Žinau, kad galiu, tiesiog nenoriu kalbėti apie Harry.

- Ar tarp jūsų kas nors buvo? – Justino smalsumas mane žudė.

- Nieko rimto. – tariau prisiminusi visus kartus kai Harry buvo prirėmęs mane prie sienos, bučiavo per prievartą, lindo kaip tik įmanydamas.

- Kodėl tu man meluoji? Gi jaučiu, jog kažkas buvo.

- Jei ir buvo, tai nebeliko.

- Elisabeth, aš matau kaip tu žiūri į Harry. Tavo žvilgsnis viską pasako. – nervingai nusijuokiau Netikėjau, jog į Harry žvelgiu kaip nors ypatingai. Juk tai juokinga.

- Ir ką gi tas mano žvilgsnis pasako?

- Na, juk matosi, kad... – Justiną pertraukė suskambėjęs jo telefonas. Tuomet mus nušvietė atvažiavusios mašinos šviesos. – Štai ir tavo staigmena ! – tarė Justinas. Automobilis sustojo prie mūsų, jame grojo tranki muzika.

- Nejaugi? – paklausiau bandydama ką nors įžvelgti pro tamsintus langus.

- Taip. Matai, dėl tavęs čia atitempiau net Wiz... – tarė JB kai atsidarė mašinos durelės.