Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA. Part 60

Pyyyp. Pyyyp. Trakšt.

- Klausau??? – išgirdau nekantrų Louis balsą. Sustigau. Mėgaukis jo balsu, priminiau sau. – Alioooo?

- Ar tai ji? –  netoliese išgirdau Niall balsą. Mano širdutė suspurdėjo.

- Nieks nekalba... – atsakė Lou.

- Nedrįsk padėti ragelio... – išgirdau sakant Harry. Mano skruostais ašaros bėgo upeliais. Kaip gera girdėti jų balsus.

- Ei? Elisabeth, jei tai  tu... Maldauju mažyt pasakyk ką nors... – atrodė, kad Louis tuoj pravirks. Nebegalėjau. Giliai atsidusau pro ašaras. – Maldauju, nepadėk ragel... – aš jį padėjau. Nebegalėjau. Tėškiau telefoną į stalą ir griuvau į lovą. Visą parą joje pragulėjau. Jei iš tikrųjų, tai net nežinau kiek laiko... Buvo tai šviesu, tai tamsu... Į laikrodį nežiūrėjau, į kalendorių taip pat. Atsiskyriau nuo visų. Tik po kiek laiko pradėjau vaikščiot į sporto klubą. Praėjo dvi savaitės. Fotosesijų nebuvo, Phil skambino tik vieną kartą ir pasakė kada bus išleisti kvepalai. Pinigų mažėjo. Užtad numečiau svorio ir savimi didžiavausi. Nebežiūrėjau tv, nebevarčiau žurnalų, bet tas nepadėjo. Ištisas naktis praleisdavau verkdama. Atėjo savaitgalis. Kadangi sporto klubas nedirbo, nusprendžiau nulėkti į Londono centrą paslampinėti po parduotuves ir panašiai. Man būtinai reikėjo prasiblaškyti. Visą dieną praleidau mieste, nusipirkau sukamo tabako, nes cigarečių neužteko. Po truputį keičiausi... Į blogąją pusę... Cigarečių neužteko, sukamo tabako taip pat... Žiūrėdama Wiz Khalifa vaizdo klipus pradėjau norėti žolės. Tačiau kiek įmanydama stengiaus vyti tas mintis į šoną. Jau ruošiausi traukti viešbučio link, bet užsispoksojau. Užsispoksojau į vaikiną. Vaikinas turėjo motociklą, stovėjo prie šaligatvio ir buvo su šalmu. Nežinau, kuom būtent jis patraukė mano dėmesį, bet pati nejausdama ėmiau eiti link jo. Debilė, visiška debilė. Jau po poros akimirkų stovėjau priešais jį. Jis pasisuko į mane,  tuomet nulipo nuo motociklo ir nusiėmė šalmą. Sustingau.

- Sveika! – tarė jis ir nusišypsojo. Nieko neatsakiau, tiesiog spoksojau kaip visiška debilė. – Tai ko nieko nesakai? Pakalbėkim... Gal tave pavežėt kur nors? – nieko neatsakiau. Vis dar stovėjau ir spoksojau į jį. – Pala pala... – tarė. Man nutirpo kojos.