Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA. Part 33

Taip, ten buvo Erikas ir...Eleanor. Louis šalia manęs tarytum tikrai sustingo. Jis suspaudė mano ranką. Eleanor pažvelgė į mane niekinamu žvilgsniu. Stengiausi nekreipti į tai dėmesio, pažvelgiau į Eriką ir tariau:

- Tai ko norėjai Erikai? – jis ilgesingai pažvelgė į mane.

- Grįžk pas mane Lis...

- Manau aiškiai pasakiau, kad nebegrįšiu... – Louis vis dar spaudė mano ranką, širdis baladojosi kaip pašėlus.

- Prašau mažyt...

- Nevadink manęs taip Erikai ! Po viso to ką man padarei nedrįsk ... – pakėliau balsą. Tuomet Erikas įsižiūrėjo į mane. Turbūt pamatė mėlynę, nes nebepuolė teisintis. Tuomet šalia manęs prakalbo Lou.

- Eleanor? Ką tu čia darai?? – pagaliau ji nusuko nuo manęs žvilgsnį ir pažvelgė į Louis.

- Aš grįžau pas tave... Supratau, kad Be tavęs negaliu... Bet kai įžengiau į tavo butą, duris atidarė ji. – Eleanor dėbtelėjo į mane. – Prašau, pasakyk, kad tu su ja tik juokauji .... – man atvipo žandikaulis. Nejaugi rimtai Lou tik juokauja?

- Ne Eleanor. Tarp mūsų viskas baigta. Su Elisabeth aš niekad nejuokausiu, kalbant apie jos jausmus. – tarė Lou. Dabar jau aš jam suspaudžiau ranką.

- Ji tik eilinė fanė...

- Toli gražu ji neeilinė. Aš ją myliu. – tuo momentu sustingau. Jis pirmą kart pasakė, kad mane myli... Nežinojau kaip reaguot. Net Eleanor nutilo. Bet Erikas niršo. Mačiau tai. Jis pradėjo artėt prie Louis šaukdamas.

- Nedrįsk sakyt, kad ją myli ! Ji mano, supratai debile? – Erikas stipriai stūmė Louis. Lou krito pasiremdamas alkūnėmis ant asfalto. Atrodė žiauriai skaudžiai. Puoliau stumti Eriką nuo Louis'o staugdama.

- Erikai nustok ! Dink iš čia ! – tačiau man nelabai sekėsi jį pajudinti iš vietos. Eleanor nepadėjo, tik žiūrėjo ir šypsojosi. Louis tuo metu atsistojo.

- Tegu jis nesako taip ! Tu mano Lis ... - vis dar įniršęs tarė Erikas.

- Aš ne tavo Erikai. Nebe. Dabar gyvenu su Louis ir esu laiminga. Ar tau taip sunku tai suprasti? Tu tą laimę gadini Erikai... – mano akyse pradėjo kauptis ašaros. – Tiesiog išeik. Palik mus ramybėje, nes nieko nebepakeisi...

- Bet Lis... – vis dar beviltiškai jį stūmiau, jis sugriebė mane už alkūnių pakankamai šiurkščiai. Pažvelgiau jam į akis. Į rudas Eriko akis. Aš jo nebijojau. Nebebijojau Nei biškio.

- Paleisk mane.

- Eik su manim.

- Ei tu, klausyk, paleisk Elisabeth, jei nenori problemų. – tarė Lou. Iš jo balso supratau, kad jis tikrai buvo piktas.

- Erikai, viskas baigta, supratai? – tačiau jis tik žvelgė man į akis.

- Girdėjai ką ji pasakė? – paklausė Lou. Erikas mane paleido ir atsitraukė žingsniu atgal. Eleanor tiesiog tylėjo.

- Lis, darai klaidą... – tarė Erikas.

- Ne tau spręsti ką ji daro gerai, ką blogai. -  tarė Lou. Pirmą kart mačiau Louis tokį piktą. Atsitraukiau nuo Eriko dar daugiau ir prisiglaudžiau prie Louis.

- Užsičiaupk. – liepė jam Erikas.

- Šaa ! Viskas. Stop. Nemanau, kad mums yra dar apie ką kalbėt... – tariau. Paėmiau Lou už rankos ir pradėjau vestis į buto pusę. Erikas griebė man už peties ir atsuko mane į save. Louis griebė jam už rankos.

- Paleisk ją. - Erikas atleido nuo manęs ranką. Louis paleido jį.

- Lis...Pagalvok apie tai... Apie viską. Prašau... – tarė Erikas.

- Ate Erikai... – tariau. Eleanor žiūrėjo į Louis.

- Tu būsi su ja? – paklausė ji Louis'o.

- Tiek kiek tik ji norės būti su manimi... – tai atsakęs Lou apkabino mane per petį ir pradėjo vesti mane į butą. Dar kart pažvelgiau į Eriką ir į jo rudas akis... Aš jo pasiilgsiu.... Labai... Kodėl mes negalim likt draugais? Louis pažvelgė į mane. Ašaros jau riedėjo mano skruostais.

- Lis? Viskas gerai? – paklausė Lou. Neatsakiau, nes nežinojau atsakymo. Tiesiog žiūrėjau prieš save ir nieko nemačiau. Tuomet išgirdau Louis balsą sau prie pat ausies. – Aš tave myliu...

- Aš irgi tave myliu ... – atsakiau. Šito man ir reikėjo. Aš myliu Louis Tomlinson.