Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA 2. Part 75.

Stipriai užsimerkiau, mano galvoje šmestelėjo milijonai minčių. Jei dabar tai padarysiu, paskui labai gailėsiuos... Labai gailėsiuos. BET, tas pats bus jei to nepadarysiu. Dieve mano, gi kas antra mergina pasaulyje dabar svajotų atsidurti mano vietoje. Jei jo nepabučiuosiu taip pat manau smarkiai pasigailėsiu. Bet tai nesąžininga Lou atžvilgiu. Kas aš per pasileidėlė, kad taip daryčiau? Bet jis galbūt daro tą patį... Visas šis mano apmąstymas truko gal mažiau nei 10 sekundžių, kai aš dar smarkiau užsimerkiau, giliai įkvėpiau (mūsų nosytės jau lietėsi, Justinas kreipė galvą, norėdamas pasiekti mano lūpas) ir sukuždėjau.

- Justinai, mes negalime... – tam pasakyti prireikė tiek pastangų, kad galiu prisiekti, jog mano keliai pradėjo linkti. Jis atsiduso į mano veidą. Dieve, gal nustosi??

- At-tleisk. – jis atsiprašė, o aš vis dar bijojau atsimerkti. Bijojau pamatyti jo veido išraišką. Suskambėjo mano telefonas.

- Palauk minutėlę ! – paprašiau Justino, nes nustebusi pamačiau, jog skambina Erikas. Justinas palingavo galvą ir aš pakėliau. – Klausau?

- Sveika, Elisabeth. – išgirdau Eleanor balsą.

- Eleanor? – paklausiau nesuprasdama.

- Taip, čia aš. Žinai, gaila, kad nevažiavai kartu. – jos balse buvo justi ironija ir sarkazmas, nors nė velnio nesupratau apie ką ji šneka.

- Nevažiavau kur?

- Į miestelį. Na žinai, aš, vaikinukai, Erikas.... Louis.

- Tu su jais? Tu su Louis??– mano širdis pradėjo prarasti įprastą ritmą.

- O kaip tau atrodo ? – ji nusijuokė. – Turiu tau vieną patarimą – neik į twitter'į, nes smarkiai nusivilsi.

- Ką? – paklausiau, bet atsakymo neišgirdau, ji padėjo ragelį.

- Kas skambino? – paklausė Justinas, matyt pastebėjęs, kad susinervinau.

- Eleanor... Justinai, ar gali dar truputį palaukti? – paprašiau.

- Žinoma.

- Dėkui. – padėkojau ir per telefoną nuėjau į savo twitter. Išpradžių nieko nesupratau, kol nepažiūrėjau į world trendus. ELEANOR&LOUIS buvo pirmasis, antrasis ByeByeElisabeth. Paskui paspaudžiau ant pirmojo trendo, pasipylė begalė Louis ir Eleanor nuotraukų darytų šiandien. Jie tiesiog meiliai glaustėsi vienas prie kito. Louis šypsojosi.

- Lis, kas ne taip? – paklausė Justinas. Mano širdis plakė beprotišku greičiu. Veidas užkaito.

- Nieko. – tariau. Stengiausi neišsiduoti ir išlikti rami. Įsidėjau telefoną į tašiuką.

- Juk matau, kad kažkas nutiko...

- Ką mes darėm iki tol, kol nesuskambėjo mano prakeiktas mobilusis? – keičiau temą, vydama prastas mintis.

- Na...

- Ai jo, nepadėkojau tau už žiedą... – tariau, žengusi žingsnį prie jo. Dabar stovėjom visai šalia vienas kito. Rodos Justinas šiek tiek pasimetė.

- Elisabeth... Kas nutiko? – jis vis dar nieko nesuprato.

- Louis dabar su Eleanor mieste... Bet nieko tokio, nekreipk dėmesio.

- Nenoriu, jog elgtumeis neapgalvotai, o paskui gailėtumeis...

- Justinai, aš pati nebežinau kas vyksta, ko aš noriu, ko man reikia... Tiesiog leisk man padėkoti.

- Tikrai to nori? – jis dar kart paklausė, prieš pasilenkdamas prie manęs. Pasistiebiau, užkėliau rankas jam ant pečių ir nusišypsojau.

- Manau, aš susitvarkysiu. – tariau ir švelniai priglaudžiau lūpas prie jo lūpų. Tai buvo tiesiog paprastas bučinys, nieko daugiau. Bet tuo pačiu tai buvo kažkas neapsakomai saldaus, nemeluosiu, man patiko. Kelis kartus pasidalinom šiais nepaprastais bučkiais, tuomet atsitraukėm vienas nuo kito. – Kada vėl pasimatysim?

- Nežinau, bet pasistengsiu, jog tai nutiktų kuo greičiau... – jis vėl prie manęs pasilenkė. Pirštu pakėlė mano smakrą. Dar vienas, kitas bučkis. Tai buvo kerštas Louis'ui. – Man metas važiuoti...

- Iki ... – tariau ir nusišypsojau. Kad ir kaip buvo sunku, aš šypsojausi.

- Atleisk, jei kas buvo ne taip. – tarė Justinas, atidaręs mašinos dureles.

- Ačiū, kad atvykai... Net nežinau kaip būčiau tai ištvėrus, jei tavęs nebūtų buvę šalia.

- Tu stipri. Labai stipri, Lis. Dar ne tiek ištvėrei, manau, jog viskas susitvarkys. Aš tau paskambinsiu. – pasistiebiau ir pabučiavau jam į skruostą. Jis nusišypsojo ir įsėdo į mašiną, o tuomet išvažiavo. VISKAS. O kas bus dabar? Pagalvojau, kai Justino mašina dingo už posūkio. Nereikėjo ilgai galvoti, nes atsiminiau, kad manęs laukia Harry. Sparčiu žingsniu nukeliavau paplūdimio link, stengdamasi apie nieką negalvoti. Nulipau nuo laiptukų ir mano pėdos pasinėrė į karštą paplūdimio smėlį. Apsižvalgiau ir tolumoje, prie jūros pamačiau Harrio garbanas. Nuskubėjau jo link.

- Man nepatinka tavo veido išraiška. – tarė Hazza iš tolo įdėmiai pažvelgęs į mane.

- Kaip suprasti? Viskas gerai. – mėginau meluoti, bet abejojau, kad man pasiseks.

- Pakankamai ilgai tave pažįstų, kad atskirčiau kada tau viskas gerai, o kada ne. – Harry kalbėjo labai rimtai. Priėjau prie jo. – Ar Justinas tau ką nors padarė?

- Justinas čia niekuo dėtas.

- Tuomet, kas negerai?

- Tu... Tu juk žinojai, jog Louis išvažiavo ne tik su Liam, Zayn ir Niall, bet ir su Eleanor... – Harry nudelbė akis į mūsų kojas.

- Aš...

- Gi žinau, kad žinojai. Ir aš sužinojau... Hm, na visi jau mano, kad mes su Louis nebe pora...

- Kas tie visi?

- Tereikia pažvelgt į twitter trendus... Ten ir nuotraukų yra. – stengiausi kalbėti, kuo ramiau, nors viduje tiesiog degiau pavydu.

- Man ji niekada nepatiko. – tarė Harry ir pažvelgė į jūros horizontą.

- Ką? – paklausiau, ne tiek nesupratusi, kiek užsisvajojusi neišgirdau ką jis pasakė.

- Eleanor. Ji nuo pat pradžių man nepatiko... Po to, kai Lou pradėjo su ja draugauti, mes atitolom... Smarkiai atitolom, ir geriausių draugų lyg nebūta...

- Jai tai nepatiko?

- Esmė tame, kad ji nuolat priekaištaudavo Louis'ui dėl viso to Larry dalyko.

- Taip, šita pamenu... Na, manau dabar tai nebesvarbu. Man su juo reiks tiesiog rimtai pakalbėti, nors jei atvirai, tai nemanau, kad iš to gausis kas nors gero.

- Koks jis durnas...

- ŠŠšš... Tiesiog galėsi džiaugtis tuom, ko jau senai troškai... Mūsų išsiskyrimu. – tai tarusi žengiau keletą žingsnių į jūrą ir panėriau.