Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA. Part 7.

Pradėjau žingsniuot link jo, nes jis stovėjo prie pat pastato durų, o man reikėjo į darbą. Kai iki jo liko apie 20 metrų jis paspaudė ranką šalia jo esančiam vaikinui ir šis nuėjo. Plaukai... Kažkur matyti plaukai... Pala pala... TEN HARRY??? Ramiai... Elis... Ramiai.
- Elisabeth !!! Sveikaa ! – Tarė Louis ir apkabino mane per pečius.
- Sveikas ... - Tai tarusi apsijuosiau jį rankomis. – Ko lauki?
- Tavęs...
- ?!!!? suraukusi antakius pažvelgiau į jį.
- Nuostabiai atrodai - tarė jis pažvelgęs į mane.
- Dėkui ... Ooo tu ... am.. Dryžuotas... - Jis nusijuokė.
- Kaip visada... - Tai taręs padavė man puodelį kavos iš Starbucks.
- Ohhh, dėkui, nereikėjo ...
- No problem !!! Skubi į darbą? O gal nori šiandien į jį neiti?- Pasiūlė Lou.
- KąĄą? Neit? Na nelabai galiu...
- C'mon babe...
- na Gerai... Manau, dėl vienos dienos galbūt nieko neprarasiu... Pasakysiu bosui, jog blogai jaučiaus. Ką veiksim? - Paklausiau.
- Elkimės neapgalvotai ir kvailai?
- Man tinka ! - Tariau ir nusijuokiau.
Pasukome parko link. Prisėdome ant suoliuko. Išsitraukiau cigaretes ir pasiūliau Lou.
-Vaišinsies?
- Rūūūkai?? - Jis pakėlė antakius.
- Deja... taip... - šiek tiek nesusipatoginau.
-Na ką gi... Padėsiu tau mesti... O dabar pasivaišinsiu, kad palaikyčiau tau kompanija...
- Tai nepakenks tavo balsui? - OOOOO ŠŪDAS. IŠSIDAVIAU.
- Kuria prasme?
- Am... Na ... nežinau... Čia šiaip užmečiau nekreipk dėmesio.... -Padaviau jam žiebtuvėlį. Damn, jis patraukliai atrodo kai rūko... Visgi nusukau žvilgsnį. Prisidegiau ir aš.
- Tai kaip tavo draugas? Ką sakė? Nepyko?
- Kaip bebūtų keista, ne... – suraukiau antakius – Jis šiaip labai karšto būdo vaikinas, bet matyt vakar buvo geros nuotaikos.. Nors man toks vaizdas, jog kažką įtarė, tik nepasakė..
- Na jis daug ką prarastų, jei pavogčiau tokią panelę...
- Atsiprašau?
- Čia šiaip užmečiau, nekreipk dėmesio...- Pacitavo jis mane. Pabaigėm cigaretes. Louis atsistojo. Paėmė man už rankos ir pradėjo tempt į riedučių parką.
- Ojj nee... Tai nekokia mintis... Tikrai.... - Tačiau jis manęs neklausė. Paklausęs mano batų išmokos, Tiesiog pasodino mane ant suoliuko. Tuomet nuėjo išnuomuot riedučius, užmovė man juos ir pastatė... O tada pradėjo elgtis neapgalvotai ir kvailai. Visai taip kaip ir sakė. Jis mane stumdė, traukė, nešiojo ir juokėsi. Aš irgi juokiausi, man buvo nuoširdžiai linksma.
- O Louis !!! Sveikas !! Ką čia nusišovei? - Tarė pažįstamas balsas. Man jau kelintą kartą ir vėl nutirpo kojos. Atsisukau. O TU DIEVE MANO. AR GYVENIMAS GALI BŪTI DAR GERESNIS?