Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA 2. Part 53.

Paskutinį kartą pažvelgiau į jo žydras akis.

- Smagaus gimtadienio ... – palinkėjau jam ir nusisukau išeidama iš palatos. Louis atsekė iš paskos.

- Noriu pabūti viena. – tariau lipdama laiptais žemyn.

- Bet nenoriu paleisti tavęs vienos... – tarė Lou.

- Pasakiau, kad man reikia pabūti vienai. – pakartojau. – Prašau. – sustojau ir pasisukau į Lou. Jis įdėmiai pažvelgė į mane.

- Kur būsi?

- Pavaikščiosiu po miestą. Galbūt ką nors sužinosiu. Kai norėsiu grįžti, paskambinsiu.

- Bet būtinai paskambink, prižadi? – Louis rankomis suėmė mano veidą.

- Taip. – tariau ir pasistiebiau bučkiui. Iškart po jo nusisukau ir išėjau laukan. Mano gerklėje buvo gumulas. Stengiaus sulaikyti jį ir nepravirkt. Buvo saulėta. Nežinojau kur eiti, rodos viskas vėl slysta iš rankų. Niekad.. Tikrai niekad nebuvau pagalvojus, kad taip padarys Niall. Jis buvo vienintelis žmogus kuriuo TAIP stipriai pasitikėjau. Pasitikėjau, kad jis vienintelis negalintis manęs įskaudinti. O dabar... Dabar nieko. Nieko. Tuščia. Pasukau centro link. Ėjau tik tam, kad eičiau. Pati žinojau, kad ieškoti Harrio beviltiška. Tokio dydžio mieste tai beveik neįmanoma. Gal bent kur jį pamatysiu. Nežinau kiek laiko ėjau, bet turbūt atrodžiau keistai. Puošni suknelė, aukštakulniai... Vidurį Londono, viena, beveik apsiverkus, beviltiška. Iš tašės išsitraukiau telefoną, pati nežinau kam. Permečiau akimi per adresatus. Akys užkliuvo už vieno vardo. Tiffany. Mano geriausia drauge jau tiek nemažai metų... Paspaudžiau skambinimo mygtuką.

- Klausau? – išgirdau ploną Tif balsą po dviejų supypsėjimų.

- Tif, sveika, čia Lis... – tariau stengdamasi nepravirkt.

- Kažkas nutiko??

- Nuo tavęs man niekad nieko nepavyks nuslėpti, taip? – paklausiau šyptelėjusi.

- Tikrai ne ! Dieve Lis, 100 metų... Kur dingus? Pasiilgau...

- Vis dar Londone.. Hm, gal nori susitikt? – pasiūliau, nes nebežinojau kur eiti.

- Dabar?

- Na taip... – pagalvojau, kad vėliau gali ir nebūti...

- Na gerai, bet aš su John...

- Ne problema... Tiesiog šiuo metu manau neturėčiau būti viena.

- Gerai, susitinkam už 20 minučių prie mūsų starbucks'o.

- Būsiu ! – tariau ir padėjau ragelį. Pasukau kavinės link. Kadangi buvau visai šalia jos, teko laukti. Nuėjau į priešais esantį parką, ten kur aš ir Lou praleidome nemažai laiko, ten kur pirmą kart sutikau Niall... Šiame parke daug kas įvyko. O dar tas fontanas... Vis dėlto nesulaikiau ašarų. Viena išriedėjo. Greit ją nusišluoščiau ir pasukau galvą į kairę. Riedučių parkas. Elkimės kvailai ir neapgalvotai... Šie Lou žodžiai man įsirėžė giliai atmintin. Tuomet negalvojau, kad viskas bus taip sunku... O dabar? Mano mintis nutraukė balsas.

- Dieve Lis, kiek galima tau skambinti ir tavęs ieškoti ! – tarė Tif. Nesusivokiau, kaip taip staigiai prabėgo laikas ir kaip net neišgirdau skambančio telefono.

- O jėėėz... Atleisk . – tariau išplėtus akis.

- Sveika Elisabeth . – pasisveikino John. O jie tapo puikia pora...

- Labas ! Kur einame? – paklausiau, stengdamasi nuvyti negeras mintis.

- Na, mes neturime daug laiko... – tarė Tif.

- Aš taip pat...

- Gal tiesiog eime į kavinę? – pasiūlė John.

- Norėčiau parūkyt... – tariau, nes man to labai reikėjo.

- Turiu braškinių cigarečių. – pasiūlė Tiffany.

- Man tiks ! – tariau nors nekenčiau jų. Tif padavė man pakelį ir žiebtuvėlį. Prisidegiau ir pagaliau atsipalaidavau.

- Ei, tu kažkokia nebetokia.... – tarė Tif.  - Kas vyksta?

- Man tiesiog nesiseka. – tariau traukdama saldžius dūmus.

- Man tas nieko nesako.

- Ir neturi sakyti. Aš nenoriu nieko pasakoti, atleisk. – tariau, nes gerklėje vėl užstrigo gumulas.

- Na kaip nori. – tarė Tif kai suskambo jos telefonas su kvaila muzikėle. Neklausiau ką ji kalbėjo, man buvo visiškai neįdomu. – Atleisk, mes turime eiti...

- Na, nieko tokio, pati jau važiuosiu namo... – tariau.

- Iki greito, laikykis... – Tif pakštelėjo man į skruostą. Apkabinau John. Atsisveikinom. Likau viena. Atsisėdau ant suoliuko ir įsijungiau twitter. Nuotaika pasiekė kritinį tašką.