Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA 2. Part 41.

- Louis tu perdedi... – tariau pažvelgus į jį.

- Perdedu??! – jis vėl suriko. – Gal malonėtum bent pažvelgt į savo telefoną?? -  FAK... Išsitraukiau jį iš tašės, 9 praleisti Lou skambučiai...

- Atleisk ... – tariau, nes nežinojau ką daugiau pasakyti.

- Lis, aš buvau toks išsigandęs... Kai grįžome, tavęs nebuvo namie, paskambinau Zayn, šis pasakė, kad prieš porą valandų tave parvežė namo... Jokio raštelio nepalikai... – dėbtelėjau į jį.

- Palikau !

- Kur?

- Virtuvėje ant baro...

- Na ten nieko nėra... – tarė Lou.

- Nesupratau... Parašiau tau laiškelį, kad išvažiuoju į ligoninę ir kad tu nesijaudintum... – paaiškinau. Lou sugriebė mane už pečių.

- Ligoninėje? Lis, ar kas negerai? – jo akyse atsispindėjo baimė.

- Ne, Lou, viskas puiku... Na beveik... Gal galiu užeit į vidų ir viską tau paaiškint? – paprašiau, nes vis dar stovėjau tarpduryje. Lou mane įleido ir užrakino duris. Iškart pasukau į savo kambarį. Louis įėjo paskui ir uždarė duris. Atsisėdau ant lovos ir pasisukau į jį. Jis susidėjo rankas ant krūtinės ir stovėdamas priešais mane, žvelgė man į akis.

- Na, pasakok.

- Kai Zayn parvežė mane namo, jūs dar nebuvote grįžę...

- Manau, tai jau ir taip aišku. – Nekenčiau, kai Louis buvo toks šiurkštus man.

- Išgirdau skambutį į duris, ten buvo Erikas. Jis norėjo pasiimti Lilo, nes jo sesutė guli ligoninėje ir jai liūdna. Taigi, mes nuvažiavome iki Perrie, paimėme šuniuką ir nuvežėme jo sesei...

- Tu kažkur važiavai su tuo čiuvu ??? – Lou išplėtė akis.

- Ne kažkur, o pas jo sesę. – tariau.

- Nesvarbu, Elisabeth, jis tave mušė !

- Tai praeitis...

- Tai gali pasikartoti... Nežinia kas dedasi to čiuvo galvoje ! – Louis ir toliau liejosi ant manęs.

- Jis pasikeitė. Jam tiesiog reikėjo pagalbos. Mes gerai sutariame. Viskas praeityje.

- Kai jis vėl tau suduos, pagalbos šliauši prašyti pas mane. – negalėjau patikėti tuom ką katik išgirdau. Atsistojau nuo lovos.

- Na, tau nebeteks to daryti. – tai tarusi trenkiausi petim į jį ir išėjau iš kambario. Niall su Hazza valgė svetainėje. Nekreipiau į juos dėmesio, išėjau ir eilinį kartą trenkiau durimis. Jau ruošiausi leistis laiptais žemyn į lauką, bet išgirdau balsus iš buto. Hazza riejosi su Lou. Nusprendžiau paklausyti. Išgirdau Harry balsą.

- Tai tu taip paprastai leidai jai išeiti??  - sušuko jis.

- O ką man reikėjo daryti? Ji daro taip, kaip jai geriau ! – Louis nebesitvardė.

- Kur ji eis Louis?? Vėl grįš pas tą patį bičą, kuris ją sudaužė !  O tu ją išleidai !

- Mes tik susipykom... Ji išeis, pasivaikščios ir grįš...

- Nuo kada tapai toks naivus, Louis?? O jei ji negrįš?? Jei vėl reiks eiti jos ieškoti? Ar bent pagalvojai apie tai?? – akimirkai balsai nutilo.

- Kur eini? – išgirdau Lou balsą.

- Įkalbėti ją grįžti ... – tarė Hazza. Jis buvo arčiau. Greitai nusileidau laiptais žemyn ir išbėgau į lauką. Skirtingai nei visuomet, patraukiau į visiškai kitą pusę. Iš kišenės išsitraukiau telefoną ir eidama sparčiu žingsniu pradėjau galvoti, kam galėčiau paskambinti. Deja mano galva buvo tuščia. Tiesiog ėjau tiesiai, akis įsmeigusi į telefono ekraną. Nesižvalgiau aplinkui, nieko negirdėjau. Tiesiog ėjau. Tol, kol neatsitrenkiau. Nejaugi įvykiai pradės kartotis? Man nusibodo....