Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA 2. Part 74.

Kai atsikėliau ryte, Louis'o šalia nebebuvo, o man tragiškai skaudėjo galvą. Nusiprausiau veidą šaltu vandeniu, išsišukavau plaukus, užsidėjau maudymuką ir išėjau iš kambario. Buvo karšta, gal kokie 28 laipsniai. Virtuvėje nieko nebuvo, visiškai tylu. Išėjau į lauką ir iškart pasijutau nejaukiai. Čia, ant gultų, prie baseino sėdėjo Justinas ir kalbėjo su Harriu. Vos tik pamatė mane jie abu nužvelgė mane nuo galvos iki kojų.

- Labas rytas... – tariau.

- Sveika. – pasisveikino Justinas, Harry tylėjo.

- Kur visi? Kur Louis?

- Louis, Niall, Zayn ir Liam išvyko į miestelį. – paaiškino Harry.

- Ko jiems ten? – pasimetusi paklausiau.

- Liam... Na pamatysi. – neužbaigė Harry nudelbęs akis.

- Nagi, pasakyk !

- Negaliu. Greitu laiku sužinosi.

- Na gerai... – tariau su neslepiamu nusivylimu.  – Justinai, atsiprašei Wiz'o už mane?

- Taip, jis tave suprato... – Justinas liūdnai šyptelėjo.

- Louis tikras šunsnukis. – išgirdau tariant Harry.

- Harry, nereikia. - tariau, nes nenorėjau prisimint vakar nakties įvykių.

- Kaip jis taip gali elgtis, Lis? Jis turi tave ir turėtų būti pats laimingiausias vaikinas pasaulyje, bet ką jis daro?? Glaustosi su Eleanor ! Jis nesupranta, kokį auksą gali prarasti.

- Jis tikrai to nesupranta. – pritarė Justinas.

- Nagi, liaukitės ! – liepiau jiems, griebdama nuo Harrio kojų rankšluostį ir pasukau paplūdimio link. Aš visiškai nekaltinau Louis'o, nes buvo laikas, kai pati su juo taip elgiausi. Nors man skaudu, aš jo nekaltinu. Galbūt jis neapsisprendęs...

- Lis, nepyk ... – išgirdau Justin balsą už savęs.

- Tu turi tattoo??? – tarė Harry visiškai ne į temą ir sustabdė mane, kad galėtų atidžiau ją apžiūrėti.

- Taip. – tariau atsipūtusi. Negalėjau ant jų pykti.

- Amžinai tavo... hm, ji graži. – tarė Harry.

- Dėkui. – padėkojau, Justinas tiesiog stovėjo išsišiepęs, nes jis pirmasis apie ją sužinojo.

- Kada spėjai? – Harry nedavė ramybės.

- Kai tu į namus parsivedei kekšę. – nesusitvardžiusi tariau. Harry nudelbė akis. – Atleisk...

- Aš Atsiprašau.. . – ant Harrio žodžių suskambėjo Justino mobilusis.

- Nu va, man metas... – Justino šypsena dingo. Mano taip pat.

- Palydėsiu tave. – tariau ir padaviau Harriui rankšluostį. – Eik į paplūdimį, greit ateisiu.

- Iki žmogau. – tarė Harry ir sukirtęs rankomis su Justinu nuėjo į paplūdimį.

- Eime. – tarė Justinas. Nustebau kai jis paėmė mane už rankos, bet nesipriešinau. Taigi sunėrę pirštus nuėjome į aikštelę, kur stovėjo jo automobilis. Justinas pasisuko į mane ir iš savo apsmukusių džinsų kišenės išėmė kažkokia dėžutę ir padavė man.

- Kas čia? – paklausiau nedrąsiai atidarydama dėžutę.

- Tiesiog norėjau, jog ką nors turėtumei nuo manęs. – tai buvo neapsakomo grožio žiedas. Žiedas buvo su J raide ir daugybe kristaliukų.

- O dieve Justinai... Negaliu ji priimti. – net bijojau pagalvoti kiek jis kainavo.

- Aš prašau. Elisabeth, prašau. – Justinas savo rudomis akimis pažvelgė į mane ir išėmė žiedą iš dėžutės. Užmovė man ant piršto ir abu jį apžiūrėjome.

- Jis nuostabus....

- Tokia pati ir tu.

- Ačiū. – tariau ir stipriai apkabinau jį. Kai atsitraukiau nuo jo jis pradėjo lenktis prie manęs, žvelgdamas į mano lūpas.