Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA 2. Part 12

Klūpėjau prie Niallerio ant daugybės stiklo šukių, o Niall gulėjo ant žemės atsirėmęs alkūnėmis į jas. Vaizdas buvo kraupus. Aplinkui viskas buvo kruvina.

- Žmogau, kas tau? – paklausė Niall susiraukęs iš skausmo.

- Harry, tu nesveikas ! Ar tau viskas gerai? – rėkiau nesavu balsu. Tuo metu į virtuvę atėjo Lou. Visų pirma jis pažvelgė į mus su Niall su siaubu akyse, tada į Hazza.

- Kas čia vyksta?! – nuo Lou plaukų vis dar lašėjo vanduo po dušo.

- Aš atsiprašau ... – žiūrėdamas į mus paklaikusiu žvilgsniu tarė Harry.

- Dink iš čia... – išrėžiau pro sukąstus dantis ir pabandžiau padėti Niall atsistoti. Jo rankas pervėrė skausmas ir jis susiraukė. – Niall, ar labai skauda?

- Na tverti manoma... – jis nusišypsojo per skausmą... Ehh, jis bando išlikti stiprus tik dėl manęs. Abu šiaip ne taip atsistojom. Mano keliai buvo kruvini, bet dar nežinia ar kraujas mano ar Niallerio.

- Harry, manau tau reikia išeiti... – tarė Lou su panieka veide. Šį kartą Hazza paklausė. Jis išėjo žiauriai stipriai trenkdamas durimis. – Kas įvyko?

- Iš pradžių jis lindo prie manęs... Tada Niall atėjo manęs ginti... O Harry stūmė jį į stalą...

- Kas jam darosi... – susimąstė Lou.

- Niall eime, nusiprausime... – tariau, vesdama jį į vonią. – Lou, jei gali padaryk karštų sumuštinių.

- Gerai... – tarė jis ir palydėjo mus žvilgsniu. Nusivedžiau Niall į vonią ir nuvilkau jo kruvinus marškinius. Į savo kelius kol kas nekreipiau dėmesio. Duše paleidau silpną, šiltą srovę ir švelniai nuploviau Niall rankas. Dabar jau matėsi stikliukai įsmigę į jo šviesią odą.

- Niall... Galime važiuoti į ligoninę, arba juos galiu išimti aš... – jis savo žydromis akimis pažvelgė į mane.

- Išimk tu... Aš tavimi pasitikiu... – palinksėjau galvą. Paliečiau jo skruostą ir atsidariau spintelę virš kriauklės. Išsiimiau bintą, peroksidą ir pincetą. Pasodinau Niall ant vonios krašto ir po jo rankom padėjau rankšluostį. Pradėjau darbuotis. Nustebau kiek daug šukių buvo Niall rankose. Po pusvalandžio mano darbas buvo baigtas. Nuploviau žaizdas peroksidu ir apvyniojau bintu. Išmečiau kruvinus rankšluosčius ir marškinius.

- Atrodo baigiau... Ar labai skauda? – paklausiau žiūrėdama į liūdną Niall veidą.

- Viskas gerai... – tarė jis.

- Atleisk... Nereikėjo man tavęs kviesti... Bet niekada nebūčiau pagalvojus, jog Hazza gali taip padaryti....

- Niekada nesakyk niekada... – tarė Niall ir liūdnai šyptelėjo. Nusišypsojau ir aš.

- Vis dar Bieberio berniukas?

- Visada toks pat...

- Na, tai ar pavyko jau su juo susitikti? – pasidomėjau. Niekad nejaučiau neapykantos Bieberiui. Man jis netgi patiko.

- Akis į akį ne... Bet greit pavyks...

- Šaunu ! – džiaugiausi už jį.

- Nešioji mano apyrankę....- tarė Niall pažvelgęs į mano riešą.

- Ir visad nešiosiu... – jis mane apkabino. Taip kurį laiką sėdėjome. – Na, eik padėk Lou sutvarkyti virtuvę, aš susitvarkysiu kelius...

- Gerai... Ačiū tau ! – Niall pabučiavo man į skruostą. Šito nesitikėjau, bet buvo malonu. Juk mes geriausi draugai. Kai Niall išėjo, nuvaliau sukrešėjusį kraują sau nuo kelių. Stiklo šukių odoje beveik nebuvo. Apsibintavau kelius dezinfekavusi žaizdas ir nusprendžiau grįžti pas vaikinus. Jau buvau beveik virtuvėje, kai išgirdau Paul balsą. Jis rėkė. Nieko nėra baisiau, kad Paul rėkia.  Rodos jis sužinojo. Sėkmės tau Harry, linkiu tau didelės sėkmės pasiaiškinant.