Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA. Part 32.

Jau buvo apie 22h vakaro ir buvau žiauriai nusikalus. Nupėdinau į savo kambarį ir išsidrėbiau ant lovos.

- Nekenčiu savo darbo... – balsu tariau. Maniau, jog kambaryje nieko nėra, klydau.

- Mesk ... – išgirdau Lou balsą ir kruptelėjau. Jis sėdėjo ant kedės priešais stalą. Pažvelgiau į jį.

- Negaliu ... – tariau susimąsčiusi. Tikrai nenorėjau būti Louis išlaikytine...

- Gali ... Aš matau, kaip tau jis nepatinka... – tarė jis su pasigailėjimo kupinu žvilgsniu.

- Nenoriu ... Iš tavęs imt pinigų... Ir tai per daug visko gaunu ... – tariau ir nudelbiau žvilgsnį į savo rankas.

- Gauni, nes man tau tikrai nieko negaila... – jis pakilo nuo kedės ir pradėjo eiti link manęs. – Aš pinigų turiu tiek, kad užtektų visam gyvenimui ...

- Man vis vien nemalonu ... Man reikia dirbt, kad galėčiau save išlaikyt... Tau sumokėt už buto nuomą... – mintyse labai stipriai abejojau ar jam išsimokėčiau...

- Aš iš tavęs pinigų neimsiu. – rimtai pažvelgęs į mane tarė Lou.

- Darbo aš nemesiu. – dar rimčiau pažvelgus į jį tariau aš.

- Na, mes dar pažiūrėsim... – tai pasakęs Lou šoko ant manęs ir pradėjo mane kutenti. Kadangi to žiauriai bijau pradėjau rėkti, kad jis baigtų. Lou mane užčiaupė savo lūpom. Turbūt niekada nepriprasiu prie jo bučinių. Jie visiškai kitokie nei Eriko ... Tik nežinau kuom kitokie. Tuo metu, kol Lou man bučiavo kaklą, šalia suvibravo mano telefonas. Patraukiau Louis nuo savęs, nes jis man trukdė susikaupti. Pažvelgiau į telefoną, skambino nepažįstamas numeris. Atsisėdau ant lovos, Lou taip pat.

- Klausau? – susikaupusi tariau. Žiūrėjau tiesiai į Louis akis, jis į manąsias.

- Lis? Elisabeth?? – išgirdau Eriko balsą. Sustingau. Lou suraukė antakius.

- Taip?

- Maldauju susitikim. Aš prie to čiuvo buto... Prašau išeik, reikia pakalbėt...

- Apie ką? Nemanau, kad mums yra apie ką kalbėt... – tariau į ragelį. Vis dar stebėjau Louis veidą.

- Prašau Lis, mažute...

- Nevadink manęs taip Erikai !

- Atleisk... Prašau išeik trumpam, aš lauke... Prašau... – man buvo per sunku jam atsakyti.

- Už 10 minučių būsiu.

- Ohh, gerai, laukiu mažyt ! – tai taręs jis padėjo ragelį. Nežinojau ką sakyt Lous'ui, bet jis viską suprato...

- Eisiu kartu.

- Nee, Lou nereikia... Bereikalingi nervai bus sugadinti...

- Nieko nežinau, aš eisiu. Jau anąkart patikėjau, jog jis tau nieko nepadarys. Klydau... – nežinojau ką jam atsakyti. Nebeprieštaravau.

- Na gerai. Bet pažadėk, kad nekelsi incidento... Leisk kalbėt man...

- Na nežinau...

- Louis?

- Na gerai... Kad ir kaip noriu jį atjungti, bet tavęs neliūdinsiu. – tarė jis ir atsistojo nuo lovos. Užsimečiau švarkelį ir užsidėjau vansus. Greit nulėkiau į vonią, pažvelgiau į veidrodį. Gerai... Mėlynė vis dar matėsi... Erikas pajaus gal bent kokią kaltę. Išėjau iš vonios, Louis manęs laukė prie durų. Giliai įkvėpiau.

- Tikrai nori eiti? – paklausė Lou. Pažvelgiau į jį.

- Reikia... Pagaliau išsiaiškint... – tuo momentu iš svetainės išlindo Harry.

- Kur išsiruošėt? – paklausė nužvelgęs mane.

- Einam pakalbėt su Eriku ... – tariau. Harrio veide pamačiau nepasitenkinimą.

- Eisiu kartu... – tarė jis, lyg ir įniršęs.

- NE... NE NE... – paprieštaravau. – Aš net nenoriu, kad Lou eitų, bet jis manęs neišleidžia...

- Na tada jei kas, kvieskit... – dar kart į mus pažvelgęs tarė Harry. Pažvelgiau į Lou. Jis atidarė duris.

- Pasiruošusi?

- Eime ... – tariau. Jis paėmė mane už rankos. Nulipome laiptais ir išėjome į gryną nakties orą. Buvo vėsu ir jau tamsu, tačiau, kadangi gatvė buvo pilna šviestuvų, galima sakyt viską mačiau. Kitoje gatvės pusėje įžvelgiau Eriką. Mane persmelkė keistas jausmas... Pradėjome eiti link jo. Tačiau jis buvo ne vienas... Maždaug už 10 metrų nuo jo sustojome. Pažvelgiau į Louis'ą, bet jo veido išraiškos nesupratau. Tuomet žvilgsnį nusukau į Eriką. Šalia jo stovėjo panelė. Louis šalia manęs atiduso.

- Eleanor? – tik tiek sugebėjo ištarti jis.