Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA 3. Part 13.

Paspaudžiau atrakinimo mygtuką ir nustebau. Ant ekrano buvo mano nuotrauka. Bet keisčiausia buvo tai, jog nuotraukoje buvau nufotkinta mieganti. Garsiai nusijuokiau pamačiusi galvoje tą vaizdą, kaip Harry mane fotkina miegančią. Protingas vaikinas... Norėjau pažiūrėti daugiau nuotraukų, bet visur buvo uždėti kodai... Damn. Įdėjau telefoną atgal į kišenę ir pasukau namų link. Taigi, Harry tikrai mane myli... Gaila, jog aš pati nesigaudau savo jausmuose. Pats metas susiimti, bet kaip? Jie visi beprotiškai dėl manęs stengėsi. Per šiuos 8 bendravimo mėnesius nuotykių patyriau daugiau, negu per visą savo gyvenimą ir už tai turiu būti dėkinga tik jiems. Bet juk viskam ateina pabaiga. Nebegaliu gyventi su jais. Reikia kurti savo gyvenimą, savo karjerą. Tik bijau jų reakcijos į tai... Manau, aš ir Louis galvojome, jog tai tęsis amžinai. Jog mes niekad nesipyksime... Bet, deja, mes klydome. Galbūt, jei tuomet būtume nepraradę savo vaikelio, dabar viskas būtų kitaip... Dabar turėtume idealios šeimos viziją, kurią bandytume įgyvendinti. Galvotume vardą mažyliui, ieškotume namo... Bet to jau nebus. Nelemta. Akyse pradėjo lietis vaizdas, gatvių žibintų šviesos dvejinosi. Tik dabar suvokiau, kad verkiu. Kaip greit gali viskas sugriūti. Kodėl Louis taip padarė? Kodėl aš taip pasielgiau? Kalti mes abu. Bet jei jau taip gavosi, tai galbūt tikrai nelemta mums būti laimingiems kartu? O gal tai buvo tik išbandymas, kurio mes abu neišlaikėm? Na, dabar jau per vėlu apie tai galvoti. Reikia gyventi dabartimi, o dabartyje – nieko nėra. Bent jau kol kas. Pastačiau automobilį šaligatvyje ir išjungiau variklį. Nusišluoščiau ašaras ir giliai įkvėpiau. Pasiėmiau tašę ir miegantį Lilo ir nuėjau į butą. Duris atidarė Hazza.

- Kur taip ilgai buvai? – tada jo akys nukrypo į Lilo. – Ar viskas gerai?

- Taip. – tariau pati tuom netikėdama. Užėjau į vidų ir nusiaviau batus. – Ką veikiate?

- Darom paskutinį mūsų TC... – tarė Harry nudelbęs akis.

- Ou, na tai gal netrukdysiu...

- Ooo, grįžo mūsų mergytė ! Parodyk Lisut... – tarė Louis.

- Lilo? – Zayn pažvelgė į mieguistą šunelį ant mano rankų. Priėjau ir padaviau jį Zayn'ui.

- Štai, mielos Directioner'ės, čia Elisabeth. – tarė Louis pasisodinęs mane ant kelių. Pamojavau į kamerą. Tuomet Harry pastebėjo, jog esu su jo švarku ir išsišiepė.

- Tau tinka, gali pasilikti - nejučia šyptelėjau ir aš. Louis buvo nepatenkintas.

- Aš jau eisiu miegoti... – tariau. Lou ranka nuslydo mano koja. Sustabdžiau jį ir atsistojau. – Labanakt ! – tariau ir berniukai su manim atsisveikino. Nušliaužiau į savo kambarį ir užsirakinau. Nenoriu jokių siurprizų nei iš girto Louis, nei iš Harrio. Iš po lovos ištraukiau voką su pinigais. Atskaičiavau 20 tūkst. svarų Louis'ui, o 5 tūkst. pasilikau sau.  Ryt reikės jiems pasakyt... Užgesinau šviesą ir atsiguliau į lovą. Akių vokai pasidarė sunkūs, miegas mane nugalėjo. Vis dėlto viskam ateina pabaiga posakis egzistuoja.

Atmerkus akis, pirmoji mintis buvo tokia: juk tai buvo tik sapnas, taip? Aš vėl iš vakaro prigėriau per daug Jack'o ir man susisapnavo ši nesąmonė... Greit pašokau iš lovos ir įsijungiau kompiuterį. Deja, twitter trendai, naujienų antraštės bylojo ką kitą. Tai nebuvo sapnas. Tai žiauri realybė. Išjungiau kompiuterį ir susikroviau lagaminus. Telefonu užsisakiau viešbučio kambarį, tuomet paėmiau Lou pinigus ir nuėjau į virtuvę. Čia jau visi pusryčiavo, na tiksliau Zayn ir Liam jau nebuvo. Berniukai pavargusiais žvilgsniais pažvelgė į mane.

- Labas rytas. – tarė Niall žiaumodamas bandelę.

- Sveikas. Klausykit, mums reikia pasikalbėti. – tariau prisėdusi prie baro.

- Na? – paklausė Louis.

- Aš per ilgai čia užsibuvau. Vakar viską apmąsčiau ir nusprendžiau išsikraustyti... – Louis jau norėjo mane pertraukti, bet aš jam neleidau. – Pats metas ir man pradėt naują gyvenimą, stotis ant kojų. Mes palaikysim ryšius, šįkart nepabėgu be žinios. Louis, čia pinigai kuriuos esu skolinga. – tariau, paduodama jam voką. – Žinau, kad čia jų gerokai per mažai, bet kol kas daugiau neturiu.

- Kur važiuosi Lis? – rimtu žvilgsniu žvelgdamas į mane, paklausė Harry.

- Trumpam apsistosiu viešbutyje, o tuomet žiūrėsiu...

- Už kokius pinigus? – paklausė Louis, nejudindamas voko ant stalo.

- Nesirūpinkit dėl šito. Aš išsiversiu. – šyptelėjau.

- Vis vien negaliu jų priimti. – Louis buvo pasimetęs.

- Tu turi tai padaryti. Dabar aš jau važiuosiu...

- Aš tave nuvešiu. – tarė Hazza.

- Dėkui... – tuomet pažvelgiau į Niall. Kaip man suspaudė širdį pažvelgus į jo liūdnas akis... – Nagi, Niall... Gi mes dažnai matysimės, aš pažadu...

- Aš tavęs pasiilgsiu... – tarė jis.

- Aš taip pat jūsų pasiilgsiu. – stengiausi nuryti gumulą gerklėje. – Mes greit susimatysime... – tariau ir nuėjau į savo kambarį. Na, jie reagavo ramiau nei tikėjausi... Išvilkau lagaminus. Kaip suprantu, Zayn pasiėmė Lilo.. Gal taip ir geriau, vis vien šiuo metu neturėčiau už ką jį išlaikyti. Hazza nunešė mano lagaminus į mašiną. Koridoriuje laukė Niall ir Louis. Stipriai apkabinau savo geriausią draugą. – Neliūdėk gerai? Mes tikrai dažnai susitiksim, susirašysim...

- Pažadi? – paklausė Niall, vis dar nepaleisdamas manęs.

- Pažadu. – tariau ir pakštelėjau jam į skruostą. Niall nuėjo į savo kambarį. Likom stovėti tik aš ir Louis.

- Štai, iki ko dasigyvenom... – tarė Louis liūdnai šyptelėjęs.

- Kartais taip būna...

- Lis... Kaip manai, ar... Ar mums dar kada nors bus šansų? – Louis akyse išvydau skausmą.

- Laikas parodys, Lou... – tariau ir jis mane apkabino. Kurį laiką taip stovėjome. – Man jau metas...

- Aš tave myliu. – tai taręs Louis mane paleido. Dar kart pažvelgiau į jį ir išėjau. Tuomet tyliai, pati sau tariau.

- Aš irgi, vis dar tave myliu. Labai.