Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA 2. Part 8

Jo veidas artėjo prie manojo su didele šypsena.

- Harry, stok... – tariau, žiūrėdama į jo lūpas.

- Bet tu nenori, kad sustočiau... - jis šnabždėjo.

- Stok... Hazza, aš neatsispirsiu ir tada bus blogai... – jis pergalingai nusišypsojo. FAKIN, kam aš tai pasakiau? Deja, buvo per vėlu. Jo vėsios beproto minkštos lūpos prigludo prie manųjų.  Iš pradžių tvardžiausi, tačiau jis taip atkakliai mėgino gauti atsakomąjį bučinį, kad neištvėriau. Panėriau pirštus į jo garbanas, jis sunkiai atsiduso man į lūpas. Nagi, Elisabeth liaukis !  rėkiau sau mintyse, tačiau mano kūnas neklausė. Kodėl po velniais aš taip elgiuosi??? Tačiau aš tik dar labiau užsivedžiau. Jis paguldė mane ir nutraukė antklodę bučiuodamas man kaklą. Jausmas buvo nerealus. Dėkui dievui, kol visiškai nepasidaviau aistrai vėl atsidarė palatos durys. Harry staigiai atsitraukė. Tai buvo tas pats gydytojas. Jo žvilgsnis nieko gero nereiškė, jis buvo nustebęs. Prieš tai su Lou, dabar su Harriu...

- Am... Jūsų laikas baigėsi.

- Geraii... – tarė Harry tyliai kikendamas. Gydytojas uždarė duris.

- Tikiuosi jis nieko nepasakys Louis'ui ...

- Jis neturi teisės... – tarė Harry ir dar kartą nužvelgė mane, tuomet išėjo. Vargšas Louis... Dieve mano, aš tikra kalė... Negaliu atsispirti... Manau viską reiks papasakoti Lou... Jis privalo žinoti tiesą, kokia esu iš tikrųjų... Jis to nenusipelnė.... Aš jo neverta. Vėl atsidarė palatos durys. DIEVE MANO, KAS DABAR?

- Sveika... – tarė mielas balsas su airišku akcentu.

- Nialleri !!! – sušukau ir ištiesiau rankas norėdama kuo greičiau jį apkabinti. Jis pribėgo ir stvėrė mano į savo glėbį. – Ak, mielasis, kaip aš tavęs pasiilgau !

- Kaip gera vėl tave matyti Lisut.... – tarė Niall ir paleido mane. Prisėdo ant lovos krašto ir kurį laiką žiūrėjo į mane. Pažvelgiau š jo ranką. Ant jos vis dar kabėjo mūsų draugystės apyrankė. Tuomet jis pažvelgė į mano ranką. Ant jos nieko nebuvo. Niall nudelbė akis. Paėmiau jį už rankos.

- Atleisk... Kol esu prijungta prie šių aparatų, man negalima nešioti nieko iš sidabro ar aukso... Ji saugiai guli stalčiuje... Tikrai... – Niall nieko neatsakė. Vis dar buvo nudelbęs akis. Atsisėdau ir pakėliau jo smakrą, kad Niall pažiūrėtų į mane. – Ar girdi? Mielasis... Tu visad būsi geriausias mano draugas... Amžinai, pameni? – pagaliau jis nusišypsojo.

- Žinoma saulyte... Kad tik tu greičiau grįžtum namo...

- Aš irgi labai to noriu... Taip pavargau nuo šitos aplinkos... – aiškiai mačiau, jog Niall labai nervinasi. – Niall, ar viskas gerai?

- Eh, tu viską pastebi, taip Elisabeth?

- Na, kai tai susiję su mano Nialleriu, nepastebėti neįmanoma... – jis nusišypsojo.

- Nieko ypatingo...

- Nagi Niall ! Gi aš tavo geriausia draugė, rėžk ! – paskatinau jį.

- Na yra tokia viena mergina....

- Demi?

- Ne ne... ne ji... Tai va, rodos man ji patinka...

- Šaunu !!! Sveikinu mielasis ! – tariau ir apkabinau jį.

- Bet... Na man patinka ne ji viena... – paleidau jį.

- Frontais eini? – nusijuokiau. – Kuo ji vardu?

- Nina...

- Tai ko gi lauki Niall? Griebk ją !

- Kaip ir sakiau yra dar viena mergina... – suraukiau antakius. Nialleriui tai nebūdinga. Deja ir mūsų laikas baigėsi. Niall'ui liepė išeiti.

- Na iki... Mes dar apie tai pakalbėsim... – tariau. Niall atsistojo.

- Ta mergina esi tu Elisabeth... Aš tavimi žaviuosi. Bet iš prigimties aš neesu kovotojas. Nebūsiu toks kaip Harry. Noriu, kad būtum laiminga su Lou... Šiuo atveju mano jausmams nėra vietos. – Niall išėjo. Aš likau sėdėti apšąlusi. Maldauju, kad tik tai būtų sapnas. Juk jis šito nepasakė?