Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA 2. Part 4.

* PO SAVAITĖS.* Ši savaitė buvo pati sunkiausia savaitė mano gyvenime. Gydymo programa pamažu padeda, pradedu atsiminti kai kurias smulkmenas. Nors esu gyva vien tik vaistais ir lašelinėm po truputį atgaunu svorį. Prisiminiau Louis, Harry ir šiek tiek Niall. Tačiau Liam ir Zayn vis dar kaip šešėliai. Vaikinukų veiduose visiškai nebematau šypsenų, nuo to laiko kai jie sužinojo apie kūdikėlį.

* Prieš savaitę. Sėdėjome su Louis, kol kažkas pabeldė į duris. Mes su Lou tylėjome. Į palatą suėjo visi vaikinukai.

- Mums skambino gydytojas... – tarė šviesių plaukų vaikinukas.

- Jis manė, jog tokią sunkią akimirką, mums reikėtų jus palaikyti... – tęsė tamsaus gymio vaikinas. Jie priėjo prie mūsų. Lou vis dar laikė mano ranką. Garbanius apėjo lovą ir atsisėdo šalia manęs, tuomet apkabino.

- Aš labai apgailestauju Lis... Tikrai... – tarė jis, glausdamas mane prie savęs. Kiti vaikinai atsisėdo lovos gale. Visi buvo be emocijų. Keista buvo tai matyti... Visi palatoje laikėm ašaras.

- Mes būsime su jumis... Palaikysime. Pamatysite, viskas palaipsniui susitvarkys... – guodė mielo veido vaikinas rudom akim. Tuomet į palatą užėjo gydytojas ir suleido man raminamųjų. Vaikinai buvo su manim iki tol kol aš užmigau.*

*Dabartis

- Šiandien paskutinė tavo gydymo diena... – tarė Dan padėdamas man atsistoti iš lovos.

- Džiugu girdėti... – sumurmėjau sau po nosimi.

- Tave dar palaikysime porą dienų ir žiūrėsime kaip tavo organizmas priima maistą, ir jei viskas bus gerai, poryt jau galėsi keliauti namo...

- Bet aš dar daug ko nepamenu...

- Tau bus paskirti vaistai. – kaip gydytojas, jis su manim kalbėjo nelabai maloniai. Galbūt todėl, jog palatoje buvom vieni?

- Kur vaikinukai? – tariau kai gydytojas nuvedė mane į ligoninės kiemelį.

- Išvažiavo persirengti ir pailsėti... Jie juk negali visąlaik sėdėti prie tavęs...

- Taip.. Jūs teisus... Kaip... Kaip Louis? – paklausiau, nes man atrodė jog jis tik apsimetinėjo prie manęs, jog jam viskas gerai.

- Nežinau... Jam dabar labai sunkus laikotarpis Elisabeth... Bet jūs ištversit, aš žinau... – tai taręs jis paliko mane vieną. Mėgavausi grynu oru. Taip lauke praleidau pusvalandį. Beje, mečiau rūkyti. Man iš dalies padėjo vaistai, nes naudojant juos rūkyti negalima. Atsistojau ir norėjau grįžti į palatą, bet man smarkiai suskaudo galvą. Būčiau smarkiai kritus, tačiau mane sugavo šalia buvę daktarai. Jie nunešė mane į palatą ir paguldė. Mano akys užsivertė. Staiga šmėstelėjo visi prisiminimai. Pirmas mano matytas vaikinukų koncertas, vakaras su jais paplūdimyje, vakaras su Zayn balkone, pirmoji naktis su Louis, pirmas bučinys su Harriu, apsipirkimo diena su Niall, Paul ... Tuomet viskas nutrūko. Aplink girdėjau šūkavimus, tačiau nieko nemačiau.

- Ji dūsta ! – sušuko vyriškas balsas.

- Kas Elisabeth'ai? – išgirdau Lou balsą.

- Išveskite jį !

- Ne ! Aš turiu teisę čia būti ! Maldauju.. Kas jai? - jo balse girdėjosi beviltiškumas.

- Kol kas nieko negalime pasakyti, prašau leisti gydytojams dirbti savo darbą.

- Lis aš su tavim ! – sušuko Louis. Taip norėjau jam atsakyti, bet negalėjau. Velniškai skaudėjo galvą. Jaučiau kaip ašaros teka skruostais, per ausis link kaklo. Tuomet aklina tamsa ir tyla. Tai kur ta laiminga pabaiga? Kada ji ateis?

ĮVYKIS LOUIS AKIMIS. * Elisabeth gulėjo ant lovos ir kratėsi. Ją buvo apstoja daugybės gydytojų. Jie laikė jos rankas ir kojas. Vaizdas buvo bauginantis. Mačiau, jog ji nebegali kvėpuot.

- Ji dūsta ! – sušuko vienas iš gydytojų. Pradėjau eiti link jos, mano širdis daužėsi.

- Kas Elisabeth'ai? – paklausiau griebdamas vienam iš gydytojų už rankos. Jis bauginančiai pažvelgė į mane.

- Išveskite jį ! – sušuko jis kitiems. Ką jis sau galvoja? Mano mergaitė kratosi prispausta prie lovos, o jis liepia mane išvesti??

- Ne ! Aš turiu teisę čia būti ! Maldauju.. Kas jai? – tariau. Mano gerklėje susidarė gumulas. Kiek įstengdamas bandžiau išlikti stiprus.

- Kol kas nieko negalime pasakyti, prašau leisti gydytojams dirbti savo darbą. – tarė moteris stumdama mane link durų.

- Lis aš su tavim ! – spėjau sušukti ir jie užtrenkė duris man tiesiai prieš nosį. Ėjau atbulomis, kol mano nugara palietė sieną. Tuomet susmukau ir pratrūkau. Nieko nebenorėjau, tik, kad mano Lisutė dabar būtų su manimi.

- Štai jis ! – išgirdau Zayn balsą.

- Kas atsitiko? – paklausė prie manęs suklupęs Niall.

- Ji... Ji... – nežinojau ką pasakyti.

- KAS BUVO ? – Harry griebė mane už pečių ir smarkiai pakratė. Pažvelgiau į jį. Jo akys buvo pilnos ašarų.

- Jie man neleido būti su ja... Ji tiesiog gulėjo... Jai buvo traukuliai...

- Ne ne ne... – tarė Liam ir veidu įsikniaubė į rankas. Harry susmuko šalia manęs. Jo akys buvo raudonos nuo ašarų. Zayn taip pat vos tvardėsi. Niall tiesiog tylėjo ir verkė.

- Jeigu ją prarasime... – tarė jis.

- Neprarasime. – paprieštaravo Harry. Jis vos tvardėsi. Dar biški ir būtų viską aplink išdaužęs.

- Aš ją myliu... – tariau.

- Mes visi ją mylime... – pataisė mane Liam. Visi. Iki pat galo.