Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA 3. Part 12.

Juokingiausia buvo tai, jog nežinojau kur važiuoju. Jaučiausi taip, lyg nuo kažko bėgčiau. Žvelgiau tiesiai, bet nieko nemačiau. Visad žinojau, kad esant tokios būsenos vairuoti negalima, bet dabar man tai buvo nė motais. Nepaisiau nei leistino greičio nei kelio ženklų iki tol kol už savęs nepamačiau raudonai mėlynų žiburėlių.

- Šūdas. – tariau pati sau staigiai sumažinus greitį ir pasukdama į šaligatvį. Atidariau langą ir išjungiau variklį, kol prie manęs priėjo pareigūnas.

- Labas vakaras panele, ar žinote kodėl jus sustabdėme?

- Tikriausiai žinau. – atsakiau padėjusi rankas ant vairo.

- Smarkiai viršijote leistina greitį, ar kur nors skubate?

- Tiesą sakant ne. – manau kaip su pareigūnų su juo kalbėjau per šiurkščiai, bet man nerūpėjo.

- Parodykite save teises. – iš rankinuko ištraukiau teises ir padaviau pareigūnui.

- Elisabeth Edita Hardi. Jūs ne britė?

- Ne, aš iš Lietuvos.

- Gal malonėtumėte parodyti savo pasą?

- Žinoma. – tariau padavusi jam paso knygutę.

- Taip... Čia jūsų automobilis? – paklausė jis vis dar vartydamas mano pasą. O ne..

- Ne mano... Jis mano draugo.

- Jis ir registruotas ant jūsų draugo?

- Na, manau, kad taip. – tiksliai nežinojau.

- Ar turite automobilio technikinę? – pradėjau knistis po popierius prietaisų skydelyje. Radau gerokai sulamdyta popiergalį.

- Rodos viskas gerai. Koks jūsų draugo vardas ir pavardė? – nejaugi pareigūnas mano, jog aš šį automobilį vogiau? Nusikvatojau. – Kas jums juokinga?

- Ne ne, nieko. – tariau surimtėjusi. – Jo vardas Harry Edward Styles.

- Palaukite. – pareigūnas nešinąs visais dokumentais nuėjo link savo mašinos. Nu Elisabeth, tu sugebi prisidirbti. Jis grįžo nešinąs alkotesteriu. – Papūskite.

- Aš negirta. – tariau visiškai surimtėjusi. Bet vis dėlto, kad nesukelčiau įtarimo sutikau pasitikrinti girtumą.

- Gerai, jūs negirta. Su teisėm ir automobiliu viskas gerai. – tarė jis atidavęs man teises, pasą ir technikinę. – Bet ką darysime su greičio viršijimu?

- Susimokėsiu baudą. – tariau norėdama kuo greičiau su juo atsisveikinti.

- Gerai, mes užsirašėme jūsų duomenis, laukite baudos kvito.

- Aha, viso gero.

- Viso gero. – tarė pareigūnas ir pagaliau galėjau važiuoti. Nekenčiau mentų. Dabar jau vairavau labiau susikaupusi. Galų gale sustojau kažkokio prekybos centro aikštelėje.Nusipirkus sukamo tabako grįžau į automobilį. Pasiėmiau mobilųjį ir pasukau Erikui. Tikriausiai buvau visiška beprotė, nes laikrodis rodė 04.23.

- Klausau? – išgirdau mieguistą Eriko balsą.

- Labas Erikai. Klausyk, atsiprašau jog taip vėlai skambinu...

- Ne ne, nieko tokio, ar kas nutiko?? – jo balsas iškart pražvalėjo.

- Na matai, dabar esu netoli tavo buto. Pagalvojau, jei Marijai nebereikia Lilo, galbūt galėčiau jį pasiimti?

- Žinoma, jis dabar pas mane.

- Tai aš ateinu, gerai?

- Lauksiu. – tarė Erikas ir padėjo ragelį. Užrakinau Harrio range rover ir nupėdinau link buto.  Erikas atidarė duris.