Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA 2. Part 34

Jau už keleto valandų buvome namie. Liam su Danny išskubėjo į savo butą. Zayn kelias pastarąsias dienas gyvens pas Perrie. Jie kartu prižiūrės Lilo. Kol išsikrovėme lagaminus praėjo dar kelios valandos. Jau buvo 22 valanda nakties kai mano telefonas suvibravo. Išėjau į balkoną ir atsiliepiau.

- Klausau? – atsiliepiau ir pažvelgiau pro langą į tai ką veikia vaikinai. Rodos jie manęs nepasigedo.

- Sveika . Tai kaip dėl šiandien? Už dviejų valandų su Wiz būsime laisvi.. – išgirdau Justino balsą. Per ragelį girdėjau sklindančia muziką.

- Gerai... Susitiksime... Kur? – norėjau kuo greičiau pabaigti pokalbį.

- Mano apsauginis Kenny pasiims tave, nuo tavo namų ir atveš pas mus. Lygiai 00.00 valandą, gerai?

- Gerai, susitiksime, iki.

- Čiau ! – tarė jis ir padėjo ragelį. Giliai įkvėpiau ir nuėjau pas berniukus. – Na, spėju jūs pavargę... – tariau, kai pamačiau visus tris išsidrėbusius ant svetainės sofos.

- Ne tas žodis... – tarė Niall. Nusišypsojau.

- Manau, eikime miegoti... – tariau, ir pradėjau tempti už rankos Louis į miegamąjį. Niall su Harry taip pat nuėjo į savuosius. – Einu nusiprausti... – tariau kai Louis išsidrėbė ant lovos.

- Gerai... – tarė jis dusliu balsu į pagalvę. Vonioje perbraukiau plaukus šukomis. Kelis kartus perbraukiau blakstienas tušu ir grįžau į kambarį. Louis jau kietai miegojo. Niall ir Hazza taip pat. Namuose buvo žiauriai tylu. Pasiėmiau tašę, akinius nuo saulės ir Louis džemperį. Ne, nebuvo nei šalta, nei saulė švietė, tiesiog tai geriausia apsauga nuo paparacų... Dėl viso pikto.... Buvo likusi dar valanda, bet rizikuoti nenorėjau. Tyliai išėjau į lauką. Verčiau palauksiu čia. '' Atleisk, jei aš per anksti, bet jau laukiu lauke... '' išsiunčiau sms Justinui. Tu nieko blogo nedarai... Nieko nebus... Vis kartojau sau, nes kažkoks kvailas vidinis balsas liepė man grįžti į lovą pas Louis. Vis dėlto pasiryžau pabūti su JB... Ir Wiz žinoma. '' Kenny jau važiuoja.'' gavau žinutę ir Justino. Išsišiepiau. Už 15 minučių prie manęs privažiavo sidabro spalvos furgonėlis tamsintais langais. Iš jo išlipo juodaodis vyras. Tai buvo Kenny. Jį aš žinojau iš senų laikų. Geras Justino draugas ir apsauginis.

- Sveiki ! – tariau kai jis atidarė man dureles.

- Sveika, am...

- Elisabeth ... – priminiau.

- Ak taip ! – tai taręs jis užtrenkė dureles ir grįžo į vairuotuojo vietą. – Matau, žinau maskavimosi nuo paparacų meną...

- Na taip... Kartais tenka paplūšėti... – tariau. Vis dar buvau su akiniais nuo saulės, nors lauke buvo visiškai tamsu.

- Gali būti rami, nieks nežino, kad Justinas čia... Ta prasme iš žiniasklaidos.

- Tai gerai... – tariau, bet akinius pasilikau, rizikuoti nenorėjau. Likusį kelią važiavome tyloje. Tik kai privažiavome studiją, jam padėkojau ir išlipau iš mašinos. Net nespėjus prieiti prie jos durų, jas atidarė Justinas.

- Sveika ! – tarė jis ir apkabino mane.

- Labas !

- Na, užeik ! – jis praleido mane į vidų. Užlipome laiptais ir įėjome pro dar vienas stiklines duris.

- Kaip daina? – paklausiau apsižvalgiusi aplink studiją. Rodos čia buvo tuščia. Bet kvepėjo dūmais, tad galėjau garantuoti, jog Wiz tikrai buvo čia.

- Puikiai. Jau beveik baigėme. Am, Wiz tuoj ateis, jis nuėjo su vienu pažįstamu... Susitikti... – mačiau, kad Justinas nuo manęs kažką slepia.

- Spėju viskas dėl žolės ... – tariau išsišiepusi. Justinas šiek tiek pasimetė.

- Gerai pažįsti tą čiuvą...

- Aha... – tariau ir atsisėdau ant kėdės.

- Kaip turas? Am... Kaip tavo vaikinas? – paklausė jis, bet mačiau, kad tik iš mandagumo.

- Buvo labai smagu... Labiausiai patiko Italjoje, nes ten buvo duotas laisvas laikas... Na žinai, su mylimu žmogum, Romoje, vakare... Tai nerealu...

- Mhm.... – nutęsė jis.

- Ir žinoma, Lietuvoje.. Mano tėvynė...

- Ak, taip, gi tu lietuvė.... – Justinas nužvelgė mane. Nusiėmiau akinius.

- Taip ir nesulaukėme tavęs ten... – tariau tikrai nuoširdžiai nuliūdusi...

- Ateiskit... Aš net nežinau ką pasakyti...

- Na praėjo dešimt metų... – tariau prisiminusi 15likmetį Justiną iš One Time klipo.

- Kraupiai skamba... – tarė jis susimąstęs. Kurį laiką sėdėjome tyloje. Atmintį šmestelėjo visi seni prisiminimai apie jį, kai dar buvau belieberė... Jo filmas, pirmoji knyga... Kvepalai... Turai....

- Seni laikai... – tariau.

- Pasiilgstu jų...

- Turbūt turi omenyje Selenos? – paklausiau. Net nežinau kodėl man tai išsprūdo. Niekad nemėgau jos.

- Ne... Kas buvo pražuvo... Dabar ji jau nebesvarbi... – jis nusišypsojo. Tuo metu kažkas atidarė studijos duris. Na taip, žinau kas ten buvo, bet kažkodėl eilinį kartą visa nutirpau.