Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA 2. Part 64.

Mašinos važiavo ištisom eilėm. Niall su Liam su visais sveikinosi. Zayn su Perrie stovėjo nuošalį ir kalbėjo su kažkokia, man nematyta panele. Harry su Louis vis dar riejosi. Negirdėjau nieko išskyrus ilgą keiksmažodžių virtinę iš Louis lūpų. Nekreipiau į tai dėmesio, kol neišgirdau tų žodžių kurie mane tarsi pervėrė kiaurai. Tuo momentu stebėjau, kaip Niall atidaro automobilio dureles Demi, kai išgirdau Lou garsiai Sakant
- Tiesiog nebegaliu jos pakęsti ! – tada atsisukau ir pažvelgiau į Lou visiškai tuščiu, beprasmišku žvilgsiu. Nejaugi jis rimtai tai pasakė? Louis pagavo mano žvilgsnį ir iškart nutilo. Rodos nesitikėjo, jog aš tai išgirsiu, bet aš išgirdau. Tuo pat momentu nudelbiau akis į akmenukus ant žemės, pasisukau į namo pusę ir sparčiu žingsniu ėmiau eiti link durų. Juokinga, kaip viskas gali pasikeisti per vieną dieną. – Lis palauk! – išgirdau Louis balsą už savęs. Staigiai atsisukau.
- Louis, tu gi nebegali manęs pakęsti ! – išrėkiau jam į veidą.
- Aš neturėjau to omenyje, Lis, juk žinai, kad tai netiesa... Čia viskas per tas emocijas...
- Tu pasakei, tai ką galvojai. Nesijaudink, aš supratau. – tai tarusi nusisukau nuo jo ir nubėgau į mūsų kambarį trenkdama durimis. Šokau į lovą ir apsikabinusi pagalvę ėmiau rėkti į ją. Tuomet pasirodė ir ašaros. Kūkčiojau iki tol, kol pasidarė sunku kvėpuoti. Gerai, kad pasidažiau vandeniui atspariu makiažu.. Nejaugi visa tai, tik dėl Justino skambučio? Dievaži, nejaugi Lou rimtai mano, kad toks vaikinas kaip Justinas į mane žiūrėtų? Man tai atrodė juokinga. Bandžiau nusiraminti, nes svečiai jau rinkosi, ir man tuoj reikės išlįsti, bet negalėjau nustoti kūkčioti. Nežinau kiek laiko taip pragulėjau, bet krūptelėjau, kai pajutau kažkieno šiltas rankas aplink save.

- Skaudu matyti tave verkiančią... – išgirdusi Harrio balsą, tiesiogine to žodžio prasme pašokau iš lovos, pirštais šluostydamasi ašaras.

- Ką-ą darai? – paklausiau, vis dar nesusitvarkiusi su kūkčiojimu.

- Louis norėjo ateit labai rimtai su tavimi pakalbėt, bet aš neleidau. – Harry pažvelgė į mane.

- No-orėčiau, kad nesi-sikištum į tai. – tariau atsikvėpusi.

- Klausyk, Lis, jis tiesiog nesusitvardė. Gi pati žinai, jog visiems taip būna... – nuo kada Harry bando mane sutaikyti su Lou?

- Kaip bus, taipp. – tariau. Mintyse vis kartojau sau, kad Lou manęs nenori... Tai tiesiog naikino iš vidaus.

- Tik prašau, neverk... Elisabeth, aš žinau kiek nesąmonių esu pridaręs, ir patikėk aš gailiuosi, bet... Na, juk žinai...

- Žinau ką? – paklausiau atsisėdusi ant lovos krašto. Šiek tiek nusiraminau.

- Kadanors, tu tai suprasi... – Harry nudelbė akis į savo rankas.

- Tie 8 metai prabėgo taip greit... – liūdnai šyptelėjau, kai prisiminiau savo pamišimą paauglystėje dėl Harrio.

- Tu rimtai taip mane mėgai? – Harrio balsas dar dabar mane varė iš proto.

- Mėgau? Per švelniai pasakyta...

- Tai kas po galais pasikeitė??

- Tiesiog taip jau būna... – šiuo momentu bijojau pažvelgti į Hazza, tad akių nepakėliau. - Galbūt ne kažkas ir te pasikeitė - tariau, nes žinojau, kad kažką vis dar jaučiau Harriui. Jei nejausčiau, jo balsas nevarytų manęs ir proto ir aš nei karto nebūčiau atsakiusi į jo bučinius. tai pasakius akies kampučiu pažvelgiau į jį. Jis šyptelėjo, jo akys sublizgėjo.

- Vis dėlto, manau, tau reikėtų tiesiog nueiti ir ramiai pakalbėti su Louis. Be jokių rėkimų.

- Aš pamėginsiu... – tariau pakilusi nuo lovos. – Ačiū tau už viską. Tu geras žmogus, Harry. Pamatysi, dar susirasi sau tobulai tinkančią panelę...

- Geras, bet kvailas... – tai pasakęs jis išėjo. Giliai įkvėpiau. Pažvelgiau pro langą. Vidinis kiemas buvo puspilnis žmonių, visi jau pilstėsi gėrimus.  Nuėjau pas visus.

- Dėėėėmesio ! – išgirdau Niall balsą. – Atėjo mano geriausia draugė. – sustingau kai visų žvilgsniai pasisuko į mane. – Argi ji ne gražuolė? – paklausė jis nužvelgęs mane nuo kojų iki galvos. Jis jau buvo įkalęs. Galiu prisiekt, kad išraudonavau kaip nežinau kas.

- Tai čia tas didysis vakarėlis? – išgirdau aukštą, moterišką toną. Apsisukau ir pamačiau Eleanor. Išplėčiau akis. Nejaugi, ji rimtai čia atėjo... Tuomet pažvelgiau į baseino pusę. Ten sėdėjo Lou ir sustingęs spoksojo į Eleanor. – Liam, Niall, sveikinu jus su praėjusiais ! – ji pribėgo prie jų ir apkabino. Rodos jie visi buvo sutrikę.

- Dėkui... – padėkojo Liam, o Eleanor pasisuko į Louis, kuris tiesiog spoksojo.

- Sveikas ! – tarė ji priėjusi prie Lou. Dabar aš tiesiog spoksojau. Iki skausmo paauglystėje matytas Louis ir Eleanor vaizdas. Kai jie buvo pora. Tai tiesiog taip pažįstama...

- Man reikia pakalbėt su Elisabeth. – tarė Lou ir pradėjo eiti manęs link. Visi tiesiogine to žodžio prasme nustėro. Louis paliko Eleanor, net nepasakęs labas... – Eime nuošaliau. – tarė Lou pagriebęs man už riešo.