Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA. Part 3.

Visas 8 valandas darbe svajojau. SVAJOJAU KAIP REIKALAS. Pabaigus tai ką pradėjau, nusileidau liftu žemyn. Išėjau iš pastato ir giliai įkvėpiau ne tokio jau ir gryno Londono oro. Apsižvalgiau aplinkui. Kaip visad pilna žmonių... Na ką, teks ir vėl įsilieti į šį sąmyšį... Jau ruošiausi lįsti į gatvę pilną žmonių, tik pajutau kaip kažkas čiumpa mane už rankos. Atsisuku. Vėl jis????
– Atleisk. Oj tfu... Galiu į jus kreiptis tu taip? - Paklausė jis ir paleido mano ranką.
– Ahaa... -Tariau šiek tiek apspangus.
– Tai va, atleisk, pamiršau paklausti tavo vardo, tad grįžau...- Nusijuokiau. Tiesa sakant, nekenčiau, nuoširdžiai nekenčiau savo vardo, man jis skambėjo kvailai. Tėvai tikriausiai buvo girti, kai man jį davė, nes jis per daug senoviškas...
– Elisabeth ... (Elizabeta, arba jei lietuviškai Elžbieta). O tavo koks? - paklausiau tik iš mandagumo, Nors man net nereikėjo atsakymo... Puikiai žinojau kas jis toks. Iš jo išraiškos pamačiau, jog Jis šiek tiek sutriko. Žinoma ne dėl mano vardo, o dėl to, jog nežinojau jo.
– Tebūnie kol kas tai lieka paslaptimi ... Man labai malonu Elisabeth !!! - jis šyptelėjo.
– Na man taip pat. - Tai tarusi ir aš pabandžiau nusišypsoti.
– Beje... Aš tave veduosi į kavinę ir atsakymo NE nepriimu - Aš negalėjau atsisakyti. Net nenorėjau to. Sutikau. Kartu pradėjome eiti link prabangaus restorano ir greit įsimaišėme tarp žmonių. Jis man paėmė už rankos, jog nepasimesčiau šioj žmonių mėsmalei.