Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA 2. Part 3.

Kažkodėl, net ir pranešdamas geras naujienas, gydytojas nesišypsojo.

- Na visų pirma, Elisabeth atgaus atmintį... Jai tinka mūsų ligoninėje taikoma gydymo programa, tad jau greit Elisabeth viską puikiai atsimins !  - Louis nusišypsojo, nejučia išsišiepiau ir aš, tačiau dar liko dvi naujienos...

- Tai puiku ! – tarė Lou. – Kas toliau?

- Antra... Elisabeth neserga nervine anoreksija... – sustingau.

- AŠ SIRGAU ANOREKSIJA?? – suspigau.

- Mes tik manėme, kad sirgai... Tau buvo nustatyta neteisinga diagnozė... Iš anksto atsiprašau už patirtus nemalonumus...

- Tai, jeigu Elisabeth nesirgo anoreksija, tuomet kas buvo blogai? – susirūpinęs paklausė Louis. Jis suspaudė mano ranką. Mano širdis baladojosi lyg pakvaišus.

- Čia mes ir prieiname prie blogosios žinios... Elisabeth tu patyrei persileidimą. – atrodo mano širdis akimirkai sustojo. Louis veide negalėjai nieko įžvelgti.

- Louis?? LOU? Ar mes kartu miegojome?? – visiškai pakvaišau. Nieko neprisiminiau, kaip galėjau pastoti nuo šito vaikino. Jis tik palinksėjo galvą, tuomet kreipėsi į gydytoją.

- Nesupratau? - jo balsas virpėjo.

- Aš labai apgailestauju... – tęsė Dan. – Visi simptomai rodė, jog tai nervinė anoreksija, tačiau, be tyrimų negalėjau to patvirtinti... O dabar teko tai paneigti. Louis'ai Tomlinson'ai ir Elisabeth Hardi, jūs netekote savo pirmagimio. Užjaučiu... Dabar paliksiu jus vienus... Viską apmąstykite... – Dan išėjo. Mes su Louis tiesiog sėdėjome ir tylėjome. Jaučiausi tokia tuščia. Nors ir nepamenu nei Louis, nei mūsų pirmos nakties, tai buvo pats skaudžiausias dalykas mano gyvenime. Daktaro žodžiai mane nužudė. Tiesiog sunaikino. Netekau savo kūdikėlio? Savo ir Louis mažylio... Ašaros tiesiog sruvo mano veidu. Nejučia padėjau delną sau ant pilvo. Jis buvo plokščias. Tuomet pažvelgiau į Louis. Jis verkė. Mačiau. Abu negalėjome tuom patikėti.

- Atleisk... – tariau, bet nežinau kam, ar Louis'ui ar mažyliui kurio nebėra. Louis pasisuko į mane.

- Mes tai ištversim, nežinau kaip, bet aš pažadu... – jis pritrūko žodžių. Ašaros kalbėjo pačios už save. Skausmas viduje buvo nepakeliamas.

- Tai buvo mūsų mažylis... – tariau. Jis patraukė mano delną man nuo pilvo ir pabučiavo jį. Panėriau pirštus į jo plaukus, o jis tiesiog sėdėjo padėjęs galvą man ant pilvuko. Tuomet pradėjo niūniuoti lopšinę. Už lango lijo. Lietus puikiai atitiko mūsų nuotaiką. Tai buvo skausmas. Lou vis dar niūniavo lopšinę, o aš glosčiau jo plaukus. – Skaudu... – nejučia tariau žiūrėdama kaip lietaus lašai nuo lango rieda žemyn.

- Tu būtum buvus puiki mamytė Lis... – sušnabždėjo Lou pakėlęs galvą man nuo pilvuko. Nebeištvėriau. Prisitraukiau kelius prie krūtinės ir veidu užsidengiau rankas. Tuomet pravirkau garsiai.

- Už ką taip mums, Lou? Ką mes blogo padarėme? Juk tas kūdikėlis turėjo teisę į gyvenimą...

- Ššš... – jis ramino mane. Apkabino ir pradėjo sūpuoti kaip maža vaiką. – Mes tai ištversim... Aš tave myliu... – nors jo neatsimenu, bet širdutė nurimo. Louis buvo šalia. Jis mane tvirtai laikė, jog nesudūščiau į šipulėlius. Jis mane mylėjo, jaučiau tai. Tačiau dabar jau nieko nebepakeisime. Mes jį praradome.