Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA. Part 70

Sėdėjau ant lovos žiūrėdama kiaurai sieną. Nieko nemačiau. Tiksliau pasakius, nieko ir nenorėjau matyti. Buvo skaudu. Kodėl... Kodėl Harry mane įsimylėjo? Argi tai ne per daug banalu įsimylėti geriausio draugo panelę? O ką sau galvoja Louis... Kovoti dėl manęs? Su Harriu? Juk jis žino, jog mano širdis priklauso jam... Mano išėjimas nieko nepakeitė... Turbūt viską tik dar labiau apsunkino. Nežinau kiek laiko sėdėjau taip sustingusi, bet atsidarė mano miegamojo durys.

- Galiu užeiti? – paklausė Zayn.

- Žinoma... – atsakiau ir pasislinkau į šoną, jog jis galėtų atsisėsti šalia.

- Kaip tu?

- Kvailas klausimas... – atsakiau.

- Žinau, atleisk...  – Zayn prisėdo šalia ir šyptelėjo.

- Kaip su Perrie? – pasidomėjau. Jis ilgesingu žvilgsniu pažvelgė pro langą.

- Vis dar ture... Kad tu žinotum, kaip aš jos pasiilgau...

- Aš žinau... – tariau. Atsiminiau laiko tarpą be Louis'o.

- Tai jau jo... – atsakė jis. – Ką kalbėjai su Harriu?

- O kas jam? Kodėl klausi? – sunerimau.

- Ne ne, nieko... Nesijaudink. Tiesiog jis kažkoks keistas...

- Nieko ypatingo nekalbėjome... – nutęsiau.

- Na, manau jis mus visus stebina savo elgesiu....

- Zayn... – tariau. Jis pasisuko į mane rūpestingu žvilgsniu.

- Elisabeth... Kai išėjai, mums visiems buvo LABAI sunku ... Kiekvienas tai išgyvenome skirtingai...

- Tęsk ... – paskatinau susidomėjusi.

- Na kalbant apie mane, pirmas dienas netikėjau, jog taip pasielgei. Kai pagaliau suvokiau tiesą iškart puoliau tavęs ieškoti... Bet pastangos buvo bevaisės... Aš neverkiau... Turėjau progą stebėti kitus vaikinus. Jie elgėsi taip, kaip per visą mūsų draugystės laikotarpį nemačiau, kad elgtųsi..

- Pavyzdžiui?

- Na, kai buvom ture... Buvome lyg Švedijoje... Buvo ankstus rytas, kai mums paskambino Harry. Per telefoną jis Louis'ui perskaitė tavo raštelį. Lou iškart nusprendė nutraukti turą ir grįžti namo. Iš pradžių Paul ir mes bandėm jį atkalbėti, bet jis visiškai mūsų neklausė. Rodos ir Niall tam neprieštaravo. Taigi, mes grįžom. Radom Harry bute visiškai nusilakusį. Dar niekad jo tokio nemačiau...

- Taip... Man Lou tai pasakojo...

- Na tai apie Hazza reiškias žinai... Jis tavo išėjimą išgyveno žiauriai sunkiai... Liam buvo labai nusiminęs... Jis sugalvojo spausdinti tavo nuotraukas ir visur iškabinėti. Danny jam padėjo. Turbūt dar dabar spausdina, nes nežino jog atsiradai....

- Jis man per geras...

- Liam visad toks... Kiek tik jį pažįstu.. Niall... O dieve... Tas vaikinukas neišbrido iš ašarų jūros... Lis, tu net neįsivaizduoji, kaip jis tave brangina... Jis su Harriu nuo ryto iki nakties tavęs ieškojo... – Zayn pažvelgė į Niall dovanotą apyrankę ir nusišypsojo. – Jis galvojo, kad tau taip ir neteks jos padovanoti...

- Jis puikus draugas... Labai branginu jį...

- Geriausias?

- Nuo šiol taip...

- Sveikinu... Na, o Louis.... – staiga dar labiau suklusau. Man dar nieks nepasakojo, kaip mano išėjimą išgyveno Lou. – Jis tarsi užsisklendė savyje... Į nieką nereagavo.... Jis tarsi negyveno, tik egzistavo... Dėl jo man buvo labiausiai neramu... Net Paul man dėl jo kiekvieną dieną skambindavo... Taip, jis tavęs ieškojo. Kiekvieną dieną tau skambindavo, nors tavo telefonas buvo išjungtas. Ir po to kvepalų pristatymo, kuriame dainavome... – prisiminiau tą vakarą, kai bėgau nuo jų... – Jis pamatė tavo nuotrauką ant tos kvepalų dėžutės... Ir poto kai pasakė, kad tai tu, tas toks bičas...

- Phil? – paklausiau.

- Taip taip !  Tas pats... Jis sakė, kad tu buvai tam pastate... Mes tavęs ieškojom, bet neradom. Štai tuomet Lou susmuko ant grindų. Negaliu atsiminti to vaizdo Lis... Tu net neįsivaizduoji, kaip jis tave myli...

- Aš nieko nebesuprantu... Vieni sako, kad mane labiau myli Harry, kiti kad Lou... Aš pasimečiau... – tariau.

- Aš pats negaliu lyginti jų meilės tau... Manau, tai turi nuspręsti pati... – Zayn apkabino mane per petį.

- Kas buvo toliau? – pasmalsavau.

- Ir štai vieną dieną Louis'ui paskambino Eleanor...- nutirpau. Prisiminiau, kai juos mačiau Starbucks'e. Lou man sakė, jog El jį apgavo... – Ji jam pasakė, jog matė tave ir pakvietė jį susitikti. Jis nedelsdamas sutiko. Aš jaučiau, kad ji meluoja, bet nieko jam nesakiau.

- Ji jį apgavo... – tariau.

- Taip... Ji būtų pasinaudojusi Louis'o silpnumu, kai tavęs nebuvo šalia... Tačiau jis pamatė tave... Na, o toliau viską žinai pati...

- Aš visus tik skaudinu.... – tariau lyg pati sau. Kaltinau save.

- Nu jau, Elis... Viskas susitvarkė....

- Toli gražu... Harry, Lou...

- O čia jau kaip tavo širdutė pasakys. – Zayn vis dar buvo mane apkabinęs.

- Aš nenoriu nei vieno įskaudint...

- Taip reikia... Toks gyvenimas. Nei vienas iš jų nepražus... Patikėk manimi.

- Kaip nors...

- Tik nesugalvok vėl išeiti !

- Ne... Pasiilgau namų.... – tai tarusi prisiglaudžiau prie raumeningo Zayn kūno. Cigarečių dūmų kvapas sklido nuo jo megztuko. Man jis patiko. Zayn paglostė man ranką. Kaip gera turėti tokių draugų. Kažin ką dabar galvoja Lou? Harry? Ar jie manes nekenčia? Ką daryti su anoreksija? Ryt mėginsiu valgyti... Gal skrandis nesupyks... O ką sakys Paul? Turbūt jis dar labiau manęs nekenčia... Kas bus su turu? Nebeištvėriau. Smigau. Smigau Zayn rankose.