Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA. Part 71

*Sapnas buvo baisus. Labai baisus. Pats didžiausias košmaras, kokį kada nors esu sapnavus... Su Harriu stovėjome ant pastato stogo. Per sapną aš verkiau. Harry stovėjo prie pat pastato krašto. Norėjau bėgti link jo, bet mano kojos nejudėjo.

- Harry sustok... – maldavau. Harry tik pasisuko į mane ir šyptelėjo.

- Tu prašei, jog aš išeičiau, dabar stebėk mane...

- Harry, nenoriu jog išeitum ... Prašau... – tariau. Suklupau. Kojos buvo tarsi įbetonuotos.

- Dabar galėsi likti su Louis. Nebetrukdysiu jums ramiai gyventi. Iki mieloji ... – tai taręs Harry nusisuko ir žengė žingsnį.

- Ne ! – surikau. – Harry, aš tave myliu ! – rėkiau nesavu balsu. Tačiau buvo per vėlu. Jis nušoko. Nei kojos nei rankos neleido man jo sustabdyti. Ašaros veržėsi upeliais. Prišliaužiau prie pastato krašto ir pažvelgiau žemyn.* Tuomet sapnas ir baigėsi. Staigiai atsimerkiau ir šokau iš lovos giliai kvėpuodama. Pro ašaras akyse visas vaizdas buvo susiliejęs. Nusivaliau jas ir apsižvalgiau aplinkui. Buvo šviesu, gulėjau viena. Išlipau iš lovos ir išbėgau į koridorių. Patraukiau į virtuvę. Čia sėdėjo Louis ir gėrė kavą starbucks puodelyje.

- Kas atsitiko mažute? – paklausė jis ir atsistojęs nuo baro priėjo prie manęs.

- Kur Harry? – paklausiau vis dar virpėdama nuo sapno.

- Jis su vaikinais išvažiavo pas Paul, pranešti, jog radom tave... Ar kas atsitiko? – Lou paglostė man skruostą.

- Man reikia su juo pakalbėti...

- Lis, ar kas atsitiko? Man gali pasakyti viską, juk žinai... – Louis pakėlė mano smakrą, kad pažvelgčiau jam į akis.

- Tiesiog blogas sapnas ... – tariau susigėdus.

- Ohh, mieloji... – tai taręs Lou šyptelėjo nerealiai miela šypsenėle.

- Nebenoriu miegoti viena... – tariau.

- Ir neteks ... – Lou prisitraukė mane prie savęs. Rankas laikiau ties jo pilvuku. Du paprasti, bet neapsakomai saldūs bučkiai. Lou lūpos turėjo kavos atskonį. Mmm... Tobula.

- Ačiū ... – tariau.

- Myliu tave...

- Myliu tave ... – aš tikrai mylėjau Lou. Labai. Labiau už viską pasaulyje. Bet kodėl negaliu paleisti Harrio?

- Valgysi? – paklausė Louis. Pagalvojau. Reikia pabandyti...

- Aha... Ką pasiūlysi?

- Iš manęs nekoks kulinaras... – Lou liūdnai šyptelėjo.

- Man tiks ir karšti sumuštiniai... – tariau ir pakštelėjau jam į skruostą.

- Tu geriausia ! – tarė Lou ir pradėjo gaminti. Tuo tarpu nuėjau į vonią. Pažvelgiau į apvalų veidrodį virš kriauklės. Vakar nenusivaliau makiažo... Ir tokia tragiška pasirodžiau Louis'ui??? Tušas suėjęs gumuliukais, akys raudonos, plaukai susivėlę. Greit įsmukau į šaltą dušą ir kaipmat pabudau. Nusivaliau visą makiažą. Na va. Visiškai natūrali... Na taip, atrodau baisiai, bet Louis turi pamatyti tikrąjį mano veidą... Įsisukau į rankšluostį ir nusmukau į savo kambarį. Iš lagamino išsitraukiau paprastą maikutę ir juodas tympas. Atrodau itin paprastai... Na kagi, Louis.... Pasiruošk... Kai grįžau į virtuvę, jau kvepėjo sumuštinais. Lou iš orkaitės kaip tik ištraukė lėkštutę su keptais sumuštiniais.

- Gardžiai kvepia... – tariau ir prisėdau ant baro kėdės, priešais Lou.

- Nuostabiai atrodai... – tarė jis ir padėjo prieš mane lėkštę. Ar jis juokauja???

-  Dėkoju ... – tariau ir pažvelgiau į jį. Lou žiūrėjo į mane tokiu žvilgsniu, kurio neįmanoma nupasakoti...

- Valgyk... – liepė jis ir atsisėdo priešais mane. Giliai įkvėpiau ir atsikandau sumuštinio. Na, Lou sumuštinius moka gaminti...

- Labai skanu ! -  tariau pilna burna.

- Skanaus ! – tarė Lou ir pabaigė paskutinį savo kavos gurkšnį. Sumuštinių buvo 5, aš vos sukirtau 1... Kad ir kaip buvo skanu, daugiau nebegalėjau. Louis pažvelgė į vis dar pilną mano lėkštę ir suraukė antakius. Staiga mano skrandis atsisakė.

- Atleisk ! – tariau ir greit nušokau nuo baro kėdės skubėdama į WC. Ačiū dievui spėjau. Išliejau savo skrandžio turinį į tualetą. Louis kaip ir tikėjausi atsekė iš paskos.

- Lis? Mieloji? Kas tau? – paklausė jis glostydamas mano nugarą.

- Lou, tau nebūtina šito matyti...

- Man nesvarbu ! – susierzinęs tarė jis. Nuleidau vandenį ir atsistojau. Išsiskalavau burną.

- Atleisk..- dar kart tariau.

- Už ką Lis? Už tai, jog apsivėmei? Nejuokauk... Jei buvo neskanu, kodėl valgei? – tikrai piktai pasakė Lou.

- Buvo skanu... Labai skanu, Lou... – šiek tiek apstulbusi tariau ir susvyravau. Jis griebė mane už alkūnės.

- Kas darosi Elisabeth? – vesdamas mane į lovą paklausė Lou. Atsisėdau ant lovos krašto.

- Aš sergu, Louis...