Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA 2. Part 77.

Pažvelgiau į jį ir pabandžiau nusišypsoti, bet manau, man nelabai pavyko.

- Na štai ir vėl... – tarė jis su nepatenkinta veido išraiška.

- Kas ir vėl? – paklausiau nieko nesupratusi.

- Ta pati tavo veido išraiška. Tokia, kokią nustatai kai tau skaudu... Štai kodėl iš pradžių nenorėjau tau sakyti kur jie išvažiavo. Bijojau ją pamatyti... – neturėjau ką jam atsakyti, buvau visiškai pasimetus. Nejaugi Harry tikrai pastebi kada man skaudu?

- Aš džiaugiuosi dėl Liam ir Danny, kodėl man turėtų būt skaudu? Tuo labiau, kad tikrai nenoriu ištekėti– mėginau kaip nors išsisukti.

- Lis, juk pati žinai kodėl... Vakar tavo išraiška buvo tokia pati, kai Danny pasakė, kad laukiasi.

- Ne...

- Ša ! Louis'ui tu gali meluoti, bet aš ne toks kvailas, manęs neapgausi, Lis. Per daug gerai tave pažįstu.

- Kada ateis Louis? – pakeičiau temą, nes jaučiausi taip lyg Harry permato mane kiaurai.

- Štai ir jis. – tarė Harry pažvelgęs į pusę nuo kurios atėjau ir aš. Louis artėjo žvelgdamas tiesiai į mane. – Ohoho, ir kas gi čia nusprendė pasirodyti? – garsiai tarė Harry su pašaipiu tonu. Juk liepiau jam nesikišti...

- Nesikišk, Harry. – priėjęs tarė Lou. – Elisabeth, gal galime pakalbėti dviese?

- Harry, gal gali trumpam palikti mus vienus? – Hazza jau žiojosi kažką sakyti, bet aš jį nutraukiau. – Prašau.

- Gerai, einu išsimaudyt. – tarė Harry ir nubėgo į jūrą.

- Na, tai ką pasakysi? – bandžiau kalbėti kuo natūraliau. – Bye Bye Elisabeth?

- Nagi Lis, čia tik twitter'is...

- Tik?  O kaip visos tuos nuotraukos Lou? Atrodo tau gerai ir be manęs.

- Tai tik vaidyba. – šie žodžiai mane persmelkė.

- Ak, tai dabar tu aktorius, Louis? 

- Ne. Suprask, mūsų kaip grupės populiarumas po truputį blėsta, juk niekam šlovė nebūna amžina. – kažkodėl prieš akis man šmėstelėjo Justino veidas. – Taigi vadyba sugalvojo padaryti naują skandalą, kad visi apie tai kalbėtų.

- Ir tu pasirašai ant tokio *šūdo?? – bandžiau nepratrūkti.

- O kas man belieka, Lis?? Aš vienintelis noriu, kad ši grupė neiširtų !

- Manai, kad taip vaidinant,kas nors pasikeis?

- Taip.

- Manau, pasikeis tik tai, jog prarasi mane. – Louis nutilo. – Juk tu supranti, kad man yra skaudu tai matyti Lou? Tuo labiau ar tai sąžininga Eleanor atžvilgiu? Aš su tuo nesitaikstysiu Louis. Tik ne šį kartą. Suprask, aš tave beprotiškai myliu ir branginu, bet ant tokio cirko nepasirašysiu... Kai visa tai baigsis, paskambink ar parašyk, jei nebus per vėlu. Aš važiuosiu namo ir netrukdysiu tavo spektakliui. – tariau ir pasiėmusi rankšluostį sparčiu žingsniu nuėjau namo link stengdamasi neapsižliumbt. Kieme buvo visi : Zayn, Perrie, Danielle, Liam, Niall, Nina, Erikas... Eleanor nebuvo ir gerai, nes nenorėjau, jog ji pamatytų mane tokią. Kai ėjau pro kiemą į namo vidų, visų žvilgsniai nukrypo į mane.

- Lis, ar viskas gerai? – išgirdau Niall balsą. – Harry kas nutiko? – kaip supratau Hazza sekė man iš paskos.

- Aš viską sutvarkysiu. – tarė jis man už nugaros. Įėjau į namą ir užlėkiau laiptais aukštyn. Pasukau į savo kambarį ir griuvau į lovą. – Elisabeth... – išgirdau prikimusį Harrio balsą ir atsisukau. Jis stovėjo tarpdury.

- Manau, viskas baigta. – tariau pro sukąstus dantis.

- Jis debilas. Jis visiškas debilas ! – sušuko Hazza ir trenkė durimis įeidamas į kambary.

- ŠŠšš. Pagalvok apie tai iš kitos pusės... – tariau. Nežinau ką bandžiau paguost, save ar Harry. – Gal taip bus lengviau?

- Elisabeth... Nori pasakyt, jog tu išsikraustysi? – Harry paklaikusiu žvilgsniu pažvelgė mane.

- Man nebėra reikalo pas jumis likt, jei nebeesu su Lou.

- Aš jį užmušiu.- Harry niršo.

- Harry, nustok. – jis priėjo prie lovos ir atsiklaupė ant grindų paimdamas mano ranką pridėjo sau prie skruosto.

- Lis, maldauju... Labai prašau, neišeik. Louis, Niall galbūt tai ir ištvers. Bet aš.... Aš ne. – jo akys buvo apsiašarojusios.

- Tu nesupranti ką kalbi, Haz....

- Tuomet, ar galiu išeit su tavim? Dieve, Lis, maldauju, daryk ką tik nori, bet neišeik be manęs... Aš tave myliu...- šie žodžiai mane persmelkė.

- Ar... Ar tu verki? – paklausiai įdėmiai pažvelgusi į jį. Taip, jo skruostu riedėjo ašara. – O dieve, Harry. – tariau ir nušokus nuo lovos atsiklaupiau šalia jo, stipriai jį apkabindama. – Mes apie tai dar pakalbėsime grįžus, gerai? Rasime geriausia sprendimą visiems... – kalbėjau su juo kaip su mažu vaiku. Taip apsikabinę praklūpėjom keletą minučių. – Tik maldauju neverk....

- Atleisk.... – tarė jis. Pro atvirą langą lauke išgirdau muziką. Suskambėjo Zayn įrašytas diskas? ODIEVETUMANO. Išgirdau savo balsą dainuojant Demi Skyscraper.

- Oh tu kurmiii... – tariau. Harry vis dar raudonom akim pažvelgė į mane.

- Nežinojau, kad tave tai padaryti irgi privertė ...

- Kokią dainą pasirinkai tu? – paklausiau.

- Wonderwall... – atsistojau nuo grindų.

- Eime į lauką, nekantrauju išgirsi ! – tai tarusi griebiau Hazza už rankos ir ištempiau pro duris.