Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA. Part 10.

Ėjome pakankamai toli. Pačiam Londono pakraštį stovėjo tikrai prabangus daugiaaukštis namas. Louis man atidarė pastato duris.

- Trečias aukštas ir į kairę. – tai pasakęs pradėjo lipti laiptais.Atrakino buto duris ir įleido mane pirma. Butas buvo.... WOW... Prabangus, erdvus ir itin naujoviškas. Ir didelis. Įėjus buvo mažas koridoriukas, už jo po dešine buvo erdvi virtuvė, tiesiai mačiau balkono duris. Šalia jų- svetainė, smėlio spalvos odinės sofos, prieš jas žemas stalas ir televizorius. Po kaire ėjo ilgas koridorius su daugybe durų.

- Gyveni čia vienas?

- Dažniausiai... - man iškart kilo mintis ne apie Eleanor, o apie Harry, nežinau kodėl.

- Dažniausiai? – paklausiau, nes atsakymas nuskambėjo keistai.

- Na taip. Šiuo metu nuomuojamės butą su draugu. – vis dėlto Harry, pagalvojau.

- Hm ... Gražiai gyvenat...

- Ačiū! Einu surasiu tau sausų rūbų, vonioje koridoriaus gale po kaire rasi švari lrankšluosčių. – Tai taręs Louis nuėjo į vieną iš daugybės kambarių. Damn... Kaip čia nepasiklydus, pagalvojau. Nuėjau į koridoriaus galą. Ačiū dievui radau vonią. Iš spintelės pasiėmiau rankšluostį ir jau norėjau grįžti atgal į svetainę, kai mano akis užkliuvo už koridoriaus sienos. Ten buvo daug diplomų, apdovanojimų ir nuotraukų. One Direction nuotraukų. Tačiau pusė jų man buvo nematytos. Jos buvo asmeninės. Pradėjau jas apžiūrinėti. Kruptelėjau, kai Louis apkabino mane per liemenį. Atsisukau į jį.

- Na, dabar turbūt žinai tiesą... – lyg nesuprasdama pažiūrėjau į jį. – Aš esu įžymus... Šūdas, tai skamba pasipūtėliškai... Na, aš dainuoju grupėje... – uždengiau jam burną delnu ir tariau:

- Aš žinau ... – jis išplėtė akis. Patraukė nuo savo burnos mano delną.

- Kąą? Tai tu viena iš fanių kurio...

- Ne ne ne ! – pertraukiau jį. – taip, aš visą laiką žinojau, kad esi šios grupės narys. Taip kažkada buvau dėl jūsų pametus galvą... Bet Louis praėjo tiek metų nuo to laiko ... Aš buvau spėjus jus pamiršti, nebeklausiau jūsų dainų, nors vis dar muzikuojat... Ir štai, netikėtai sutikau tave.... Bandžiau apsimesti, jog nieko nežinau, nes pati nenorėjaj, kad žinotum, jog aš buvusi fanė... – mano akyse pradėjo kauptis ašaros, nes žinojau, kad dabar viskas susigadins, bet tvardžiausi. Jis įdėmiai į mane žiūrėjo, bet nieko nesakė. – manau aš turiu išeiti.. – tai tarusi pradėjau eiti link išėjimo durų. Gumulas buvo gerklėje, bet neverkiau, išlikau rami. Jau buvau beatidaranti duris, kai Lou sugriebė mane už rankos.

- Aš nepykstu... Koks skirtumas... Tu žinojai ar nežinojai. Man įdomu tik viena... Dabar bijau, kad bendrauji su manim ne dėl to, kad tau nuoširdžiai patinku, o dėl to, kad... – žinojau ką jis pasakys...- o dėl to, kad aš įžymus. - Tačiau, man tai nerūpėjo. Man jis patiko kaip paprastas eilinis vaikinas. Ne dėl šlovės ar pinigų, o dėl to, jog jis yra.. Toks paprastas.

- Tu man patinki dėl to koks esi ... Man nesvarbu kiek turi pinigų, koks įžymus tu esi ir panašiai. Man patinki toks koks buvai vakar ar šiandien ... Atleisk, kad melavau, jog nieko nežinau ...

- Pamirškim tai.

- Kąą?

- Pamirškim tai. Tai nesvarbu. Jei aš tau patinku toks koks esu, kodėl gi nepabandžius?

- Aš ... aš nežinau ... - nesupratau, ką jis turi omenyje sakydamas nepabandžius.

- Tu man patinki ... Na, sužavėjai mane iš pirmo žvilgsnio... Nežinau iki ko gali išaugti šitas jausmas, po skyrybų su Eleanor, tačiau aš noriu rizikuoti...- dabar jau supratau. Viduje kirbėjo dvejonės. Nieks taip greit nevyksta.

- Tai jūs išsiskyrėt? – kaip debilė paklausiau. Aš nieko nežinojau, gi nebesidomėjau jais...

- Eime į balkoną aš tau viską papasakosiu, tik prieš tai, imk šitus rūbus ir nusišluostyk bei susitvarkyk, išvirsiu arbatos. – jis man padavė savo drabužius ir pasuko virtuvės link. Nuėjau atgal į vonią. Nusiėmiau šlapią suknelę ir užsidėjau Lou duotus rūbus. Tai buvo raudonos kelnės ir marškiniai. Kadangi kelnės buvo ryškiai per ilgos, atsiraitojau jas, o užsidėjus marškinius, jų galus susirišau ties liemeniu, taip atrodė labai gražiai. Įsidėjau suknelę į tašę, išsišukavau plaukus ir nuėjau pas Louis. Jis manęs jau laukė. Buvo taip pat persirengęs, tamsius bridžus ir bliuzoną.

- Gerai atrodai... – nužiūrėjęs mane tarė jis.

- Dėkui – susigėdusi padėkojau.

- Eime į balkoną ?

- Eime ...