Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA. Part 69

Spoksojau į jį. Nejaugi, Lou tikrai tai pasakė?

- Louis... Ką tai reiškia? – paklausiau. Tiesiogine to žodžio prasme ėmiau drebėti.

- Aš nežinau Elisabeth... Prisiekiu, nežinau ką daryti... Ką galvoti....

- Tu ... Ar tu mane paleisi? – paklausiau, baigščiai žvelgdama jam į akis. Louis tylėjo. Ašaros pradėjo kauptis akyse. Ne ne ne... Tik ne tai...

- Nepaleisiu... Aš kovosiu dėl tavęs... Nežinau kaip... Nežinau kiek turiu šansų, bet aš kovosiu.... – tarė Louis ir nusišypsojo. Dieve, kaip jis dar sugeba šypsotis po viso šito?? Man smarkiai aptemo akyse. Vis dar drebėjau. Smarkiai drebėjau. Pro apsiblaususias akis vos įžvelgiau Lou veidą. – Lis? Kas tau mažute?? – suriko jis. Tada viskas nutrūko. Vaizdas ir garsas. Nieko nebejaučiau. Jokio skausmo. Nieko. Galvoje sukosi Louis žodžiai... Tuomet atsimerkiau. – O dieve, Lisut, kaip tu? – išgirdau Lou balsą šalia savęs. Pabandžiau atsikelti. Lyg ir nieko neskaudėjo.

- Kas čia buvo? – paklausiau vis dar nieko nesuvokdama.

- Tu tiesiog susmukai mano rankose... – tarė Lou. Apsižvalgiau. Vis dar buvome mano kambaryje.

- Kiek laiko? – paklausiau.

- Gal 2 minutes... – tarė Lou vis dar susirūpinęs.

- Ojei... – tariau. Kas man darosi?

- Kas negerai Lis? Aš jaučiu, jog kažkas ne taip, bet nežinau kas... – jis paglostė man skruostą. Sukaupiau visą drąsą. Manau metas jam pasakyti apie anoreksija.

- Louis... – tariau. KNOCK KNOCK. Beldimas į duris. Mano drąsa išgaravo.

- Užeikit... – tarė Lou. Į kambarį įėjo Harry. Iškart nusukau žvilgsnį nuo jo.

- Aš atėjau pas Lis... – tarė jis.

- Kaip gali taip sakyti?? – paklausiau išpūtusi akis. Kiek įžūlumo gali būti pas šitą žmogų??

- Louis, gali palikti mus vienus? – paklausė jis, net nekreipdamas dėmesio į mano klausimą.

- Ne, Lou liks čia. – tvirtai tariau.

- Nieko tokio Lis... Pakviesk jei ko reiks... – tai taręs Lou atsistojo.

- Tu neprivalai to daryti... – tariau.

- Jei kas pašauk mane... – pasikartojo Lou. Išeidamas jis uždarė duris. Harrio veide iškart atsirado šypsena.

- Ko nori? – iškošiau pro dantis.

- Atsiprašyti ... – tarė jis su šypsena. Priėjo ir atsisėdo ant lovos krašto.

- Už ką?

- Kad... Am... Pabučiavau tave prie visų....

- Tau neatleista, dabar dink. – tariau ir griuvau į lovą.

- Ei, Lis nepyk... Aš tavęs labai pasiilgau... – tarė Harry. Jo balse buvo girdėti pasigailėjimas. Stengiaus jį ignoruoti.

- Žinau. Kas iš to? Tu skaudini Lou. O skaudindamas jį skaudini ir mane. Nejau tai taip sunku suprasti Harry? – akimirkai jis susimąstė.

- Aš tave myliu ...- šie žodžiai mane persmelkė.

- Aš myliu Louis... – tariau. Tai buvo sunku.

- Bet tu myli ir mane...

- Louis. – pakartojau.

- Elisabeth... Man tavęs reikia... – tarė jis. Atsisėdau ir pažvelgiau į jį. Jo veide šypsenos nebebuvo. Maldaujanti veido išraiška.

- Kas iš to Harry? Juk abudu žinom jog nieko neišeis...

- Iš kur tu žinai, kad nieko neišeis? Pabandykim ...

- Nejaugi tau visiškai neberūpi Louis? – su nuostaba paklausiau.

- Rūpi.. Jis visad man buvo kaip brolis... Bet dabar tu man rūpi labiau už jį... – šie žodžiai smogė man smarkiau negu tikėjausi.

- Išeik . – tariau ir užsimerkiau.

- Elisabeth... Prašau...

- Išeik arba išeisiu aš.... – Harry atsistojo.

- Aš tave myliu... Bet nežinau ar ilgai tversiu. – atsimerkiau. Ką jis pasakė?

- Ką tai reiškia Harry?? Nesugalvok daryti nieko neapgalvoto ! – surikau.

- Aš išeinu, kaip ir prašei ... - tai taręs ir ilgesingai nusišypsojo.

- Harry ... - tariau. Jis uždarė duris. Noriu, kad greičiau ta prakeikta anoreksija mane pribaigtų. Aš nebežinau ką daryti...